žiema

žiema ateina per vieną dieną. nors prieš tai keletą kartų kyšteli koją, ranką ar kokią kitą galūnę, lyg paerzindama.

štai taip gražiai ji atėjo 2007-aisiais:

Neris nuo Šilo tilto 2007-12-29 popietę

Kitądien prisnigo (sodas, 2007-12-30)

man sunku patikėt, kad tai buvo gruodžio pabaiga. vaikystėj visada per Kalėdas snigdavo..:>  dabar reikia tik džiaugtis, jei nusninga per Naujus Metus.

—————————-

vakar ilgai stovėjau prie lango ir žiūrėjau. muzika labai tiko, tikra idilė.. šie momentai patys geriausi – pūga ir jazz’as, ar pan.
nelabai ko gyvenime daugiau ir reikia. :)

suknelės 2: retro

Pakvietė į gimtadienį, kurio tema: 60’s-80’s. Ta proga kitą dieną po paskaitų užbėgau į Humaną (turiu pasakyti, kad šita artimiausioji yra pati geriausia iš mano lankytų, nes turi kalną suknelių) ir pataikiau į laimingąjį pusvalandį už 9Lt. :) Kadangi pusvalandis jau baiginėjosi, laiko ilgiems pasvarstymams nebuvo, ir štai mano grobis:

Antroji, spėju, ne iš tų dešimtmečių, bet gal kada pravers. :) Galų gale, galima bus vasarą namie nešiot.  Mama įvertino kaip “panelės mokytojos” įvaizdį – gal kada ir prisieis suvaidinti mokytoją..:) (spėju, tai dėl to, kad ji man truputį per didelė, o ilgis žemiau kelių) Čia gal netgi 40’s-50’s ?..

Pirmąją ketinu vilktis, tik, kadangi ji man truputį per didelė, reikės šen ir ten įimt, patrumpint petnešėles..  Buvau jau išsigandus, kad čia visai ne tas laikmetis, bet googlas mane nuramino – tos klykiančios spalvos tikrai 80’s (taip pat gal ir 90’s, nežinau). :) Tik gaila, kad ir ši tokio pat ilgio – būtų gražiau, jei kelių nesiektų..

Smagu kartais pažaisti mergaitę. :) Tada suprantu tas, kurios, pamišusios dėl vintage, tempia namo vis naujus apdarus iš “thrift store”, fotografuojasi ir deda į internetą. Taip kaip liebemarlene, porcelianinės lėlės grožio mergaitė iš Atlantos. (ar Atlanta yra pakankamai pietuose, kad galima būtų visą laiką dėvėti sukneles?)

arbatos gėrimas lietuje (net jei nelyja)

sekmadienio pusryčiai, saldi juoda arbata su pienu, iš gretimo kambario atsklindantys “liūdni slibinai”.

ir sekmadieninis atradimas: Julie Morstad.

nors vienas žurnalistas apibūdino jos stilių kaip “subdued, languid creepiness”, bet aš nelabai čia tą creepiness ir įžiūriu, veikiau poeziją:

simbolių, daiktų, o ne veido išraiškų kalba;
pasąmonę kutenantys vaizdiniai iš savo ar gretimo sapno…

 

 

(labai sunku išsirinkti, kuriuos paveikslėlius įdėti – geriau eikit tiesiai į jos puslapį ir žiūrėkit visus drawings iš eilės)

kojūgaly tupi pelėda ir nužiūrinėja mano sapnus

mano sapnai mane trikdo. nuo jų prabudinėju naktį – prabudusi matau nebūtus dalykus.

nieko, baigsis “atostogos” ir nebesapnuosiu – tik krisiu paslika į lovą – į juodą saldžią tuštumą, iš kurios ryte pakilti tik su vienu žadintuvu veik neįmanoma.. bet kažkodėl jaučiu ir potraukį tam beveik fiziškai skausmingam gyvenimo būdui..

(paveikslėlis Noumedos Carbone)

sapnavau, kad mūsų draugai tuokiasi

“miegoti – toks pats malonumas, kaip vienai kamputyje valgyti didelį tortą (kabinti su šaukštu)”, sakė E penktadienį.

tai aš ir miegu.

(nebūtinai fiziškai)

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -  -

Šiandien mama parnešė spanguolių ir virė uogienę, o mane užvaldė sausainių su spanguolėmis idėja… Pusę dienos prabrowsinusi maistblogius, atradau naują mėgstamiausią, o jame – nuostabiai paprastą, saldžiarūgščiai skanų ir idėjiškai rudenišką pyragą (mat visi sausainiai – su džiovintomis spanguolėmis).

Spanguolių pyragas rudens šeštadieniams

Reikės:
3 kiaušinių,
2 stiklinių cukraus,
170g minkšto (turiu omeny, šilto) sviesto,
2 stiklinės cukraus,
2 stiklinės miltų,
2 šaukštai pieno,
šaukštelis druskos (dėjau gal pusę..)
šaukštelis vanilės ekstrakto (įlašinau porą lašų, nes nesu tikra, ką jie ten, Amerikoj, vadina “vanilla”, gal pvz, vanilinį cukrų?),
2.5 stiklinės spanguolių.

Nežinau, ar geriau plakti mikseriu, ar mediniu šaukštu, šį kartą aš naudojausi abiem (mikseriu labiau) – taip mistiškai, neklauskit, kodėl.. Aišku, pačiam gale, pilant miltus, mikseriu tikrai nepavyktų pasinaudoti. ;)

Taigi. Išplakam kiaušinius su cukrum, viskas pabąla ir sutirštėja. Sumetam sviestą, vanilę, išplakam. Pilam pieną, druską, dar truputį pamaišom. Tada beriam miltus (man atrodė, kad jų per daug, bet sudėjau visus ir supratau, kad čia tas sviestas apgaulingas – kepdamas jis tirpsta ir viską sudrėkina), gerai išmaišom. (Dar įbėriau ir kepimo miltelių, nors neparašyta – dėl viso pikto.) Kol išmaišiau, ėmė darytis karšta, nežinia, nuo šylančios orkaitės, ar nuo tešlos konsistensijos – šaukštas smenga kaip į pelkę ir yra traukiamas gilyn kartu su visa ranka… Creepy. Laimei, likau gyva ir sveika, miltai išsimaišė ir tada beliko suberti spanguoles – kad nesusitraiškytų, tą padariau rankomis. Rankomis sudėjau ir į skardą – labai smagu terliotis su ta tešla. :) Kaip kokioj žaidimų aikštelėj.

Orkaitė, aišku, turi būti prieš tai įkaitinta (~170C), o skarda – patepta riebalais… Kepiau 1h 15min (mano skarda 23cm diametro, jei būtų didesnė, tada užtektų ir 45min). Na, visa tai parašyta ir originaliame recepte..:>

Ilgiausiai visame procese užtrukau bevaikščiodama iki kompo pažiūrėti “o kas toliau”, besvarstydama, kodėl jis taip tiksliai (minutėmis) surašė, kiek ką plakti, ir google pagalba beversdama amerikietiškus “cups” į gramus. Aš nesuprantu, ar jie Amerikoj sugrūda sviestą į puodelį, kad sužinotų, kiek jis užima??

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

mano rekomendacija – išbandyti šitą kai nusibos obuolių pyragai. darbo ne daugiau (išskyrus ėjimą į turgų pirkti spanguolių), o rezultatas džiugina labiau.

iškepusį atvėsinti, išsivirti arbatos (man mama rekomendavo šalavijų – mano peršalimui naikinti), pasiimti A.A.Jonyno “Lapkričio atkrytį”:

Naktis nubrėš dar vieną brūkšnį
kuris man peržengti užgintas
švytės oranžiniai šermukšniai
po florescuojančiais žibintais

galų gale siaurom gatvelėm
naktis išves mane iš proto
kuris ne toks jau visagalis
kaip atrodo

apie maistą ir moteris

nusižiūrėjau link’ą iš kokono (žr mano skaitomų blog’ų sąraše). štai kur rudeniškas ir šeštadieniškas filmas žiūrėti vienai lovoje su šokoladu ir pan.
reikia nors vieną dieną taip tikrai pailsėti.

ir, oooo die, kaip aš džiaugiuosi, kad nebėra kas man papriekaištautų, kad aš “sureikšminu maistą”. :>  (niekad šito nesupratau, tiesą sakant)
štai, gyvenu sau laisva ir reikšminu jį kiek noriu. nors ir kasdien. in your face!

nakties malonumai

Facebooke pasirašiau, kad maisto gaminime įžvelgiu bent jau šiokią tokią prasmę (ne taip kaip projektavime, kuriam sugaišau visą dieną, o rezultatas – nulinis) ir mane šis procesas ramina. :)

Kadangi ryt grįžta mama, tai norėjau sunaikinti šaldytuve besimėtančią varškę (kurią šiaip jau galėjau ir suvalgyt..bet pavėlavau). Užtai per porą minučių užmaišiau varškės apkepą ir įkišau į orkaitę. Vis dėlto kartais būna, kad kuo greičiau paruošiamas maistas, tuo skaniau. Išėjo puikiai, čia numatyta pusryčiams, tikiuosi, atvėsęs nepabjurs kaip nors..:)  Ir – vėlgi – varškės apkepo dar niekad nesu kepus… matyt, intuicija mane gelbsti (ir truputį internetas – inspiracijoms).

receptas susikompiliavo toks:
pusantro pakelio varškės,
1 KIAUŠINIS,
koks 100ml namų gamybos jogurto (pasidariau litrą, o valgosi jis ne taip ir greitai..),
apie 50ml pieno,
trys labai nubraukti šaukštai cukraus,
manų kruopų kažkiek, apie du trečdalius stiklinės, tai gal 150ml,
truputis miltų (nes pasirodė skysta),
pusė šaukštelio kepimo miltelių,
sauja verdančiu vandeniu nuplikytų razinų.

Viską sumaišyti (išplakiau mikseriu – taip greičiau), supilti į aliejumi išteptą indą ir šauti į orkaitę, kepti 40min 180 temperatūroje.

Nors gal manų kruopas reikėjo užpilti geriau šiltu pienu ir truputį pamirkyt.. Bet ir taip nieko.

- – -

Tai kaip, galima, aš iš archi į kulinariją pereisiu? Deja, turbūt neišeina ten kaip nors sutrumpintai perstoti. :D
Nors maketus mes “kepame”, o prieš peržiūras “degame”, bet tikriausiai mokymo programos nelabai atitinka. :)))

tarpdisciplininis

tvarkiausi desktopą, radau folderį su Gregoire Alexandre nuotraukomis. pasidedu prie archi-inspiracijų.

nesitikėjau, kad mados fotografija gali būti tokia architektūriška – labai malonus derinys mano akiai. :)

suknelės

pas mane jau antradienį kartu su iš kelionių grįžtančia mama atkeliaus šita suknelė:

gal pati būčiau išsirinkusi kitokią, bet, kaip sakoma, dovanotam arkliui… bet tie burbulai ir ornamentai viršuje  – užskaitomi. :) katinai užskaitomi iš principo (tiek jau to, kad raudoni).

šiaip dabar svajoju apie šitą (Promod):

matavausi ir nenusipirkau, nes nežinojau, geriau pilka ar tamsiai violetinė..:>

bet jos minimalizmas man prie širdies.
kaži, kaip susitvarkyt spintą ir jos turinį (ir ką išmest), kad viskas, ką turiu, būtų kažkaip vieninga?.. spėju, reikia minimizuot spalvų skaičių. :)

ruduo dar vis ruduo

Šeštadienio vakaras buvo pats geriausias poilsis. All in one. Labai gerai. Ačiū! :)

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

Šiandien senelis pasikvietė pietų, nes išsivirė per daug sriubos ir suprato, kad tiek nesuvalgys. :) pirmąkart gyvenime pasikvietė kartu pietaut. Kalbėjom apie dujines virykles, duoną be E, apie Rudaminą, žigulius, apie kaimyną, kuris eina pietaut į valgyklą, ir apie laikrodį, kuris buvo pamestas, o po to atsirado – senelis jį pirko 1953 kovą, o jis iki šiol veikia – tik kiekvieną rytą reikia nepamiršt prisukt. Labai gražus laikrodis, regis, Pobeda.

Po to nuėjau pasivaikščioti į buvusios mokyklos kiemą, ten prikritę lapų, jie šlama po kojom. Truputį trūko kokio kompaniono, kuriam būčiau papasakojus, kaip trečioj klasėj per pertrauką išbėgę į lauką mėtėmės lapais, o po to gavom bart – nes kažkas juos prieš tai sugrėbė..:)

(p.s. Man kažkaip labai nepatinka šitos nuotraukos kokybė, o gal ta “polempinė” spalva, bet norėjau parodyti, vis tiek. )