pastebėjimai pro langą

• naktį snigtelėjo;
• kaimynas vedžioja taksą: ir šuns kailis, ir šeimininko puspaltis lygiai tokios pat spalvos.

pastebėjimai šiapus lango:

• pusrytis 2val dienos: milžiniška riekė mamos keptos baltos duonos su sūriu ir medum + kava + arch paveldo apsaugos konvencijos.
• katė sėdi ant maketo (kuriam trūksta tik namukų ir želdynų).
• nerimas jau beldžiasi į duris, laikas lekia. noriu viską suspėt ir antradienį nueit galų gale į repeticiją (praleidau keturis kartus?). na ką, dar pusantros savaitės ir bus viskas. :>  (šįkart tikrai, tikrai turiu omeny viskas)

daydreamin’

man čia labai gražu.

(po to radau ir originalų variantą, bet po šito jis man baisiai nejaukus atrodo..)

visos dienos kaip sekmadieniai

Man užėjo ta stadija, kai nieko nebesinorėjo daryt (reikėjo tiesiog nuo vieno darbo pereit prie kito, bet net tam nebuvo jėgų), tai ėmiau ir įsijungiau filmą. Per peržiūras parsisiųstą “Les Aventuriers” (1967), kuriame vaidina Alain Delon (ak ak..) ir lietuvių kilmės aktorė Joanna Shimkus (gražios tos lietuvės, a?). Šiaip dėl jos ir siunčiausi, norėjau pažiūrėt, kas ji per viena, o tik paskui pamačiau, kad ir Delonas ten pat. :) Žodžiu, bonusas.

Pažiūrėjau iki pusės ir einu miegot. Darbai nukelti į ankstų rytą. Išprotėjimas kažkoks, bet..

Vis tiek šitas semestras turės pasibaigti, niekur jis nesidės. :)

- – -

foto, vogta printscreen būdu iš flickr

nors vis dar nežinau (o gal kaip tik per daug gerai žinau), ko man reikia (labai galvojau apie tai vakar, beklausydama visų tų trijų gitarų, o naktį sapnavosi, kad mus uždarė į didelę patalpą su daug lovų, reikėjo jose gulėti, bet man kažkaip pavyko pabėgti ir atsidūriau nepažįstamoje stotyje be pinigų..), bet šįryt pamačiau vieną nuotrauką pas kažką facebooke – panašią į šitą, tik visu ūgiu – ir supratau, kad tai yra (vis dar) tai, ko aš ieškau.

pasistiebti gyvenime yra būtina. jokiu būdu ne pasilenkti. (čia ir metafora, ir tiesmukybė viename.)

(šis tas naujo)

tai štai, mielieji, brangieji. aš vėl gyva ir grįžtu į gyvenimą. :)

visą šią savaitę miegojau po 1,5-3val per parą (tiesa, kartą 5val, o paskutinę naktį ant visko spjoviau ir išmiegojau visas 6), tai dabar bandau “atmiegoti” tas prarastas valandas. bet pabaigos džiaugsmas viską užliejęs kaip kokia upė, taip gera gera. :) darbai eis ir toliau (bent man), plius keli egzai, bet viskas jau atrodo pasiekiama. kai pasižiūriu į kursiokų statusus facebooke, matau, kad ir jų gyvenimuose viskas nušvito ryškiom spalvom po ketvirtadienio. :)

tai štai, tie, kuriems neturėjau laiko pastaruoju metu, jau galit siūlyti man kavos/alaus/etc (ir panašius dalykus, kuriuos jau seniai planavom). ;)

- – - — – - – - – - — – - –

gal truputį gaila, šiandien iš sangrios gėrimo vakaro (pačiame nuostabiausiame, veik svajonių bute be numerio) išėjau anksti. oi, nesulaukiau supertramp’ų plokštelės…:> bet gal nereikia pult taip iš karto.;) viskas po truputį. be to, šiandien jau spėjau išbandyti naują pyrago receptą (a la “upside down cake”) – jau kitą dieną po peržiūrų, not bad.  ..tuo aš ir matuoju savo gyvenimo kokybę..;))

dabar man betrūksta tik salsos. :)

ir dar kokio nors filmo per kompą, ir pradėt skaityt knygą (gal “traukinių žymėjimą”? o gal parekomenduokit ką nors?..).

(nieko nauja)

Kai studentai ima šmirinėti aplink trakų stotelę su susuktais baltais kartono ritiniais, reiškia, kažkas artėja. Mums tai tikrai artėja, bet nepamenu, ką veikėm tokiu metu, pvz. antram kurse…

Šiandien, parėjus su vienu tokiu baltu ritiniu vienoj rankoj ir su maketu kitoj, ėmiau galvoti, nuo ko pradėti darbus. Nusprendžiau, kad geriausia dovana mano organizmui būtų valandos siesta (nepamenu, kiek šiąnakt miegojau, dvi valandas? tris?). Labai puiki darbo pradžia.

Bet atsigulus supratau, kad mūsų namas gaudžia. Na, ne toks jis ir senas, jau net ne sovietinis, bet, regis, garso izoliacija nebeveikia. :> Tyliai tyliai guliu, kažkas neaišku kurioj pusėj (mano butas viršutinis) leidžia vandenį iš krano. Po to laša lašai – tarkšt tarkšt tarkšt. Šneka vyras ir moteris (o gal moteris iš TV?), kažkas stumdo baldus ar dar nežinia ką, o gal tai iš laiptinės… Daugiausiai garsų ateina vamzdžiais, dėl to ir sakau, kad “gaudžia”. O die, niekad gyvenime nieko tokio negirdėdavau. Tai dabar plėšdama kokią dainą turėčiau susimąstyti.:)

Neatsimenu, ar miegojau – kažką sapnavau būdraudama ir klausydama vamzdiškų garsų.

ooooch, koks ofisas.. stebuklinga nuotaika ir šviesa. (po nuotrauka paslėpta nuoroda į archdaily)

Šiandien norisi kam nors viską pasakoti – kaip ėjau į proją ir išėjau įkvėpta savo gerojo dėstytojo, kaip pataikiau grįžt prieš pat lietų (laimė mano kartonams), kaip akys paraudę nuo kompo ir nemigos, kaip Bee Gees “Saturday Night Fever” garso takelis veža…

Rytoj iš Turkijos grįžta mama – baigėsi mano (teoriškai) “katino dienos”, o praktiškai “vienišoji savaitė”. Nusibodo vienai valgyti, vienai gerti kavą ir klausyt, ar jokie banditai pro duris nesilaužia. :)) Na, be to dabar kas nors (mama arba D.) išvirs sriubos (ką aš tingiu daryt, nes visai neįdomu). Ir bus su kuo pašnekėt visokius niekus.

everything gonna be

šiandien mąstau apie:

• (proję, aišku :D )

bet taip pat apie

• stirniukus

• žuvis skraiduoles

• “Buena Vista Social Club – Dos gardenias”

• apie tai, kad noriu paatostogaut, bet ne šiaip padrybsot prieš teliką – labiausiai šiandien užsimaniau sugrįžt į Andalūziją, Sevilijoj pavalgyt pusryčius toj kavinukėj netoli Sahros (ir buvusių mano) namų – un tostado con jamon serano ir kavos (jau įprastos “con leche” – su pienu, arba “cortado” – su mažiau pieno) – regis, ji ten būdavo ne puodeliuose, o stiklinėse. Tada važiuot į Cadiz’ą ir nardyt skersai išilgai tomis siauromis aukštomis gatvėmis.
• po to galvojau apie Londoną, į kurį irgi noriu sugrįžti ir (vis dėlto!) paskirti porą dienų muziejams (“Victorios ir Alberto” visų pirma).
• ir, aišku, galiausiai pamaniau, kad šiaip jau verčiausia būtų važiuot, kur dar nebuvau. Pvz. į Siciliją (Palermo…), ir dar būtinai į Barceloną.

o tada privažiuoji savo stotelę ir tenka nusileisti į troleibusinę realybę.

en el borde de

šįryt viskas taip liūdna, kad net verksmas užstringa galugerkly, sutrūkčioja ir sėda skrandin.

tai tie pramiegojimai kalti -  kai galvoji “numigsiu valandą ir dirbsiu toliau”. taip liūdna, kad net juokinga.
(gerai, kad yra draugių, kurioms galima paskambinti tokiu atveju – iškart šviesiau, nors vis tiek liūdna)

(jei kas nors norit mane už tai pabarti, tai:

žinau, žinau, kad visa tai nieko verta, kad tai tik projektas, bet kaip pikta taip pramiegoti… o dėstytojas labai geras. ir už ką jam tokie studentai, kaip aš. :> )

 

bet yra ir geroji pusė.   na, turbūt…

apie obuolius

kažkada, atsimenu, tu išvažiavai į sodą skinti obuolių ir nuo tos dienos aš tavęs nemačiau. (po dviejų mėnesių atsiradai, bet ten jau prasideda kita istorija.)

po to įvykio rašydavau daug eilėraščių apie obuolių skynėjus.

užtat daiktas, kurį radau Vaidos blog’e, kažkoks labai jau artimas, kažkoks simbolinis, ir, kad ir kaip bebūtų gaila, liūdnokas…

nes užkopus gali paaiškėti, kad obuolys nevalgomas, kad jo ten nėra, ar kad jis visai nenori būti nuskintas. :)
(parašiau ir galvoju: o gal visai atvirkščiai.
gal visai atvirkščiai, bet kas tai gali žinoti, jei ne aš?..)

- – - – - – -

viskas dar ne taip dėliojasi, kaip norėtųsi. tiksliau, niekaip nesidėlioja. laimė tik tame, kad geras didelis gabalas laiko priešaky. jis vyniojasi po mano kojomis kaip koks kilimas, į priekį, į priekį…   ……………………………. gal bus geriau, jei kol kas tegalvosiu apie peržiūras ir daugiabutį, kurį projektuoju. :>

– – - – - – - – - – -

tiesa, jei jau apie obuolius.. mėgstamiausias mano pusryčių receptas šiuo metu: vienas sutarkuotas obuolys (vidutinio smulkumo tarka), natūralaus (be jokių priedų, idealiausia – namie gaminto) jogurto – tiek, kad pasidarytų malonios konsistencijos tyrė, keli šaukštai sėlenų, truputis skysčio iš braškių uogienės.     dėl šito verta keltis rytais.

žiema

žiema ateina per vieną dieną. nors prieš tai keletą kartų kyšteli koją, ranką ar kokią kitą galūnę, lyg paerzindama.

štai taip gražiai ji atėjo 2007-aisiais:

Neris nuo Šilo tilto 2007-12-29 popietę

Kitądien prisnigo (sodas, 2007-12-30)

man sunku patikėt, kad tai buvo gruodžio pabaiga. vaikystėj visada per Kalėdas snigdavo..:>  dabar reikia tik džiaugtis, jei nusninga per Naujus Metus.

—————————-

vakar ilgai stovėjau prie lango ir žiūrėjau. muzika labai tiko, tikra idilė.. šie momentai patys geriausi – pūga ir jazz’as, ar pan.
nelabai ko gyvenime daugiau ir reikia. :)