Archive for February, 2009


2009/02/28

---

---

kai rodžiau nuotraukas mergaitėms vakar, supratau, kad mano penkių mėnesių miestas is fading away – kaip sapnas. liūdniausia, kad viskas gyvenime po kiek laiko išblunka, išskyrus kelis svarbiausius įvykius. vienas protingas dėdė vienąkart man sakė, kad “nėra atminties, yra tik dėmesys”. ir išsitrina tie dalykai, kurie mums nesvarbūs. pikta, kai negali ištrinti to, ką labiausiai nori pamiršt, – tie momentai, kurie palieka negerumą kažkur skrandžio srityje, išsilaiko metų metus. bh. :/

o šiandiena irgi faded away. nieko svarbaus nenudirbta, nieko neperskaityta iki galo, nieko neprisvajota..

galiu išvardinti, ką šiandien veikiau [čia daugiau sau nei jums]:           prabudau ir kėliausi kokią valandą (snūduriuodama apsikabinus katę lovoj ir berašydama sms’ą), valgiau pusrytį ir žiūrėjau TV (rodė visai nestilingą laidą apie stilių), skaičiau apie Romos žlugimą labai geroj knygoj apie istoriją (aišku, nei čia reikia man to žlugimo, nei ką), paskui mokiausi naujus ispaniškus žodžius, skaičiavau, kiek prikalbėjau telefonu (peržiūrėti kelių mėnesių sąskaitas, viską susumuoti ir susimąstyti, kaip grąžinti tuos pinigus tam, kuris juos už mane moka), skaičiau “knygą” apie Alytų – Alytaus ateities scenarijus 2020, su schemom ir nuotraukom, skyp’inau su vienais ir su kitais, valgiau skanius mamos pietus (trintą brokolių sriubą ir keptas kepenėles – net kažkaip prancūziškai skamba) tuo pačiu metu žiūrėdama Oliverio laidą (kažkodėl iš vasaros – jis ten skina pomidorus tiesiai iš daržo..), po to veikiau nepamenu ką, tikriausiai procrastinatinau facebooke ir apsibraižinėjau Alytaus plano gabalėlį (.tif) AutoCAD’e – koks laiko gaišimas, kai pagalvoji. Penktą valandą vėl valgiau (taip, aš neturiu valios) baltą mišrainę, sakydama, kad pas mus namie amžinos kalėdos, ir pažiūrėjau filmą “visai šeimai” per BTV – visiškai šeštadienio jausmas. Ir dabar, užstrigusi flickr’e (la petite fille de faon) ir beklausydama Jack Johnson per YouTube, ir dar vis beperbraižinėdama tą paveikslėlį, supratau, kad per dieną taip ir nepadariau jokio darbo. Gal nebūtina buvo šito aprašyti, o tiesiog imti dirbt, bet, atrodo, turiu problemą. :D Ir nežinau, ar verta sau sakyt, kad nuo rytdienos viską planuosiuos ir nebeužsiimsiu niekais. Nes jau daug kartų taip sakiau. Bet vis dėlto – šįvakar nuoširdžiai pasižadu. Pasižadu dirbt kai reikia dirbt, o po to ilsėtis. Nežiūrėt flickro, youtubo, blog’ų (nebent jie apie architektūrą ir naudojami rinkti medžiagai ir inspiracijoms), facebook’o (na, gerai, žiūrėt minimaliai) ir apskritai mest tą internetą. Pasižadu žiūrėt į tą kalendorių, kurį šiandien pasikabinau ant sienos ir įsisąmoninti, kad deadline’as yra realus ir kad iki jo liko n dienų, ir kad su kiekviena diena tas n virsta į n-1, o darbai turi kilt virš nulio lygio ir su kiekviena diena pliusuotis. Plius plius plius. Nes paskui gali būti kaip iš Aistės juokelio: “kokį gaidį tu čia padarei”. :)

Advertisements