Archive for March, 2009

šiandien įrašas neįdomus. tik dnr (sau).
2009/03/30

pastarosiom dienom visi man rašo. tie, kurie rašė seniai arba niekada, arba kurių nemačiau jau, regis, šimtą metų. nuo trumpų “kaip sekasi” iki gana ilgų laiškų. labai gera. :)

nepaisant to, kad gera iki svaigulio, nelabai kam spėjau ir atrašyti – pastarosiom dienom užsiknisau darbeliuose. gal dėl to šiandien skauda gerklę – organizmas norėtų miegoti bent jau 8val per parą, o aš jam to neleidžiu.. o dar tas laiko persukimas. vakar eidama namo prasilenkiau su kaimynais, pokalbio nuogirda: “juk, pavyzdžiui, karvės ir taip žino, kada atsikelt, o mes čia laiką sukiojam…”  kita vertus, neturiu jokio apčiuopiamo paros režimo, tai kas man tas laikas. ;)

paskutinis įrašas buvo seniai. ketvirtadienį – jaukus ir kelioms dienoms įkvepiantis vakaras su gitarom pas K; penktadienį atradau technikos biblioteką ir iš ten parsinešiau tokią superinę gal 550psl knygą (naują ir su paveiksliukais – apie upių pakrančių projektavimą, vadinasi “Riverscapes“), pažiūrėjau brolių Coenų režisuotą “Barton Fink”; šeštadienį miegojau iki pietų, o po to sėmiausi įkvėpimo iš tos knygos ir užsiėmiau visokiais reljefais; sekmadienį mama manęs nepakėlė, todėl pabudau 12, išsimaudžiau, prasukau laikrodį – staiga ėmė ir atėjo 14val. tik atsikėlus teko ir pietauti (nors šeštadienį nuo pietų išsisukau sukapodama didelį torto gabalą su kava), o papietavus greit apsirengt ir lėkt pro duris – pietų pas E.   tokie pietūs labai įkvepiantys, reikia dažniau. :)   (na gerai, iš įrašo atrodo, kad nieko neveikiu, tik pietauju. bet aš kalbu apie jungtinius mergaitiškus pietus su maisto gamyba ir visokiais plepalais.)

tai va taip bemiegant ir bepietaujant darbą teko atidėti vakarui (ar kai nueini miegoti 4val, tai čia dar vakaras? tikiuosi, kad taip.). užtai šiandien pasižadu gult 1val ir nesikelt anksčiau kaip po 8val nuo atsigulimo. nes save reikia saugot.:>      o va šiandiena man patinka. grįždama iš uni užsukau į pard ir nusipirkau žalią brokolį, oranžinių apelsinų ir geltonų bananų. tikrai, nors susidėliok natiurmortą ir piešk. namie tą brokolį gamint kažkaip patingėjau, bet užtat susipjausčiau salotų (šaldytuve radau ridikėlių!), desertui – juodieji serbentai ir apelsinas. džiaugiuosi savim.:)   po to išsirengiau į kelionę iki artimiausios kopijavimo įstaigos pirkt pieštukinių klijų (svarbiausias dalykas, kurį turėjau nusipirkt mieste). dalykai, kuriuos pamačiau/patyriau per tas dešimt minučių: 1) kad mano dešinė pėda didesnė už kairę, arba tiesiog batas bando mane nužudyti lėtuoju būdu (ar šituos batus galėsiu nešioti tik kas trečia dieną, kai užgis nuotryna?); 2) labai gražus geltonas motociklas; 3) purvas (ženklas, kad atėjo pavasaris?); 4) moteris, gatve stumianti nedidelį medinį vežimaitį dviem milžiniškais ratais, tokį labai ūkišką.              tokie ir įspūdžiai. dabar jungiam mozillą lauk ir imamės darbo.

Advertisements

lempos
2009/03/25

“Mano gyvenimo devizas – visą gyvenimą rinkti gražius akmenukus ir atrodyti, kaip niekur nieko.” (Dainius Bendikas)

radau šiandien puikią lempą – iš šakučių ir lėkščių duženų (pasirodo, pagaminta Ingo Maurer, to paties, kuris sukūrė tą visur populiarią lempą iš kabančių popieriukų). Jo puslapyje yra ir daugiau į ką pavarvinti seilę. Kai ėmiau žiūrėt, tai pamaniau, kad jei rinkčiausi vieną savo svajonių namams, norėčiau tos su sparnais (“Birdie”). Arba ta iš Campbell’s skardinės labai šauni (tokią galima ir pačiam susimeistraut, tik kada tam bus laiko?).


šulcas, kuris nusiskandino
2009/03/24

Architektas iš Pomeranijos (Pamario) (1769–1812). Vilniaus universiteto Architektūros katedros vedėjas, profesorius. Jo statybose dažnai įvykdavo avarijos, todėl 1809–1812 m. jam buvo draudžiama dirbti. 1812 m. jam patikėta paviljono statyba Vingio parke caro Aleksandro I puotai, tačiau paviljonas dieną prieš puotą sugriuvo. Nepakėlęs gėdos, architektas nusiskandino Neryje.”    (klausimas iš culturelive.lt viktorinos)



2009/03/23

naktį sapnavau, kad paėmei mane už rankos. tavo delnas buvo šiurkštus.

kasdien nekantrauju pamatyti, koks likimas manęs laukia. nekantrauju išvynioti savo gyvenimą. (prieškalėdinis jausmas.)   noras praversti porą puslapių į priekį, pažiūrėti, kaip ten, o tada ramiai skaityti nuo tos vietos, kur sustojau.

(gaila, niekad negali žinoti, ką iš tikrųjų reiškia sapnai.)

apie vieną rytą ir vieną vakarą
2009/03/20

pastaruoju metu (šiandien arba vakar) ėmė ir pasipildė mano skaitomi blogai – lyg visi vienu metu suprato, kad turi, ką pasakyti. o jeigu būtume susėdę kartu su arbatos/kavos/karšto šokolado(taiptaip!) puodeliais prie vieno stalo, kampe, geriausia – prie lango, jeigu būtume susėdę visi, truputį pažįstami ar kiek labiau, ar tie, kur tik prasilenkia ta pačia trakų gatvę kasryt, taigi, jeigu. ar tada tie blogų įrašai būtų išsakyti garsiai ir ar susidėliotų į tokius gražius pasaulius ir tokius ypatingus požiūrius? kartais keistai jaučiuosi, kai užeina tylos dienos ar valandos, kai visai nenoriu nieko pasakyti. kaip sekasi? kaip visada.     bet kartais būna geriau. gal ne taip dažnai, kaip norėčiau. tada sakau, kad šįryt prisnigo, arba pasakoju, kaip negalėjau užmigti, nes šalo pėdos ir buvau alkana, tada migdžiausi svajomis apie šiltą pieną ir kojines (suveikė per minutę). ir šitie pasakojimai ne visada būna įdomūs jums/jiems, nes daug kas lieka nepasakyta. kaip baltos medžių šakos balkšvame dangaus fone įgauna kitą spalvą, kaip takas pažliugęs ir skverbiasi pro skylę bate (nes turėti skylę bate yra mažų mažiausiai juokinga), kaip užvertus galvą atrodo, kad pušys ims suktis it kaleidoskope, žaliais ir baltais karoliukais.. todėl buvo tikrai gera mintis į stotelę pasukti per mišką ir paskubomis kai ką nutraukti su savo muiline (vis labiau norėtųsi gero fot). takas per kalniuką beveik neišmintas – du žmonės praėjo viena trajektorija, o trečias kiek dešiniau, kuo tiesiau, tiesiai per baltumą. ir dar futbolo aikštelė – irgi labai jaukiai apsnigta, įrėminta nuo svorio nulinkusių pušų šakų. pavasarį ten ateina ir užsieniečiai iš gretimo bendrabučio, 39A, jų balsai atsklinda ir iki mūsų virtuvės lango. tie užsienietiški balsai sukelia kažkokį ilgesį. taip pat ir pasakojimai tų, kurie gyvena už šimtų kilometrų, surašyti į blogus ar sudėti paveikslėlių pavidalu į visokias galerijas online. tada vėl norisi mokytis kokios nors naujos gražios kalbos. tada norisi suknelių ir sijonų, kad būtų vilniuj pavasaris ir netrauktų į jokius šiltus kraštus. bet aš truputį nuklydau. žodžiu, šiandien nuostabiai prisnigo (nors ir nesidžiaugiau taip, kaip pirmosiomis grįžimo dienomis), ir tai užfiksuota – nes po kelių valandų niekas ir nepatikėtų, kad taip buvo – viskas vėl rusvai žaliai pilka miške, tik su keliais baltais punktyrais (labai gražus žodis “punktyrai”).

o mano šiandiena – su daug maisto ir tikra opera vakare. tada vėl maistas, šokoladas ir pora serijų “fawlty towers”. vėliau – ekskursija per blogus. visi laimingi.    dvi mintys po to: 1) austėja rašo: “nes bijoti (tamsos, veidrodžių ar žmonių) yra daug lengviau negu nebijoti.” – linksiu mintyse ir sakau sau, kad bijosiu kasdien vis mažiau; 2) eglė rašo apie architektūrą ir deda gražius eskizus, o aš rašau apie viską, išskyrus arch, ir dėl to man truputį gėda – nes esu truputį tinginė ir darbus visada numetu iki tol, kol nesu priversta jų daryti, kad ir kokie įdomūs jie bebūtų; užsidegimas man kyla skaitykloje su krūva A+U ir Detail’ų arba per projektavimo paskaitas, ir išblėsta peržengus namų slenkstį ir paspaudus kompo mygtuką “on” – gal reikia tiesiog apsigyventi univere, kaip kai kurie daro? šitai berašydama prisiminiau Džibrano citatą: “Nes jei jūs kepat duoną abejingai, jūs kepat karčią duoną, kuri tik pusiau numalšina žmogaus alkį.”   (citatos dažnai skamba saldžiai, bet šįkart nesusilaikiau.)

apie atsitiktinumus
2009/03/17

taipinau vienos svetainės pavadinimo pradžią (kad firefox’as man jį pabaigtų) ir pakliuvau, nežinau kaip,  į visai kitą – http://edwardmonkton.com/.

“random thought” iš ten:

Let us be lovely
And let us be kind
Let us be silly and free
It won’t make us famous
It won’t make us rich
But damnit how HAPPY we’ll be!

tos atsitiktinės mintys kartais skamba kaip kokia tavo dienos frazė, kuria turi naudotis ir ja sekti, ir laukti, kol iš dangaus ant tavęs nusileis šviesos pluoštas, išganymas, žinojimas, kaip turi elgtis/galvoti/valgyti/etc.    bet šita nelabai gera, nes aš mieliau būčiau ir famous, ir rich, ir happy, jei tik įmanoma turėti viską. :)

apskritai, Monktonas yra kietas bičas. turiu ant stalo jo padėkliuką su Išprotėjusiais Žiurkėnais. bet labiausiai man patinka įžanginio jo www puslapio tekstas, apie inspiration. :)

fotogr
2009/03/16

šiandien dalinuosi flickr’u:

1. Tihana, mergina iš kroatijos:

2. nors čilietės Pilar Castro nuotraukos pernelyg nulaižytos (na, gerai, šitas žodis čia netinka, bet.),   šita man patiko:

3. o danė Ea Ejersbo primena man, kad nebemoku piešti ir kad turėčiau pradėti vėl tai daryti :>  (žr. jos moleskinus)

pyragas
2009/03/13

prisiminiau: čia manęs klausė to bananų pyrago recepto iš vieno neseno ketvirtadienio, tai aš nieko daug nerašysiu, tiesiog pareklamuosiu vieną blogą, nuo kurio seilės varva: http://forelle.blogas.lt/370880/bananinis-pyragas.html

penktadienis (about fun)
2009/03/13

šiandien vėl filmų žiūrėjimo diena, tiksliau, vieno, tiesiog mėnesio filmo – “When Harry Met Sally”.   visa ašarų pakalnė..:D nes nuo 25-os filmo minutės tapau Sally, o pabaiga buvo romantiška.. šiaip ar taip.      regis, nebuvau mačius to filmo (o gal kai žiūrėjau kada nors senovėj, man nelabai rūpėjo, kaip Sall’ei pasibaigs).

o vakar žiūrėjom “Space Odyssey” – “ant laiptų”. visą filmą tiesiog išmeditavau..:)  jeigu filmą galimą “išmedituoti”, o ne “pažiūrėti”. grįžus gulėjau lovoj ir skaičiau apie Mačiūną, ir užtai neišsimiegojau.:> teko šįryt po pirmos paskaitos gaivintis kava, nes antraip būčiau užmigus kur ant sofos. o paskui per instaliacijos paskaitą labai šauniai padiskutavom (šitaip užsimiršę išėjom valanda vėliau), aš suvalgiau savo ryte pasigamintą grikių “troškinį” ir tada be sąžinės graužaties nepasilikau papiešt (nors buvau net dažų atsinešus) ir išėjom su Lina į pavasariškoje šviesoje išryškėjusį miestą… hey, atrodo, jau greit galima bus grūst paltus į spintą. hoorey! :)      ..dėl to sąžinės graužimo (dviem eilutėm aukščiau) – piešt man šį semestrą neprivaloma, bet penktadieniais yra proga, ir gal kvaila ja nepasinaudoti, kai tereikia nulėkt nusipirkt popieriaus lapą. bet kartais progos tam ir yra, kad liktų tik progom, viena šaka iš viso kasdienio galimybių medžio. vietoj jos pasirinkau beveik-pavasarį lauke ir batų apžiūrą parduotuvėse.

o namie neguliau siestos, vietoj to vėl griebiau savo debesis, kompą ir holivudinę romantiką. :) su viena “Fawlty Towers” serija įžangai.  (parsisiunčiau abu sezonus!) (ir – suprantu visus nesusipratimus su ispanų kalba tarp Folčio ir Manuelio!)  :)

apie nuotrauką.     jaučiuosi nejaukiai, kad dedu ne savo, o kažkokių interneto mergaičių nuotraukas (kas kad jos tobulai gražios).  būtų buvę smagiau perfotografuoti ką nors iš A+U žurnalų, kuriuos per pertrauką varčiau skaitykloje. niekad nežinai, kada to fotiko prireiks..

apie šitą dnr (visą, ne tik šiandien).         rašau, regis, tik apie filmus ir kaip saulė gražiai šviečia. ir gal čia niekam neįdomu. bet kasdienybę reikia registruot (bent jau man, su mano atmintim).

tai tiek.

augti ir keistis kasdien
2009/03/08

kakava (ta saldžioji), riestainis iš kaziuko, užteptas sviestu;  apsikloju debesimis ir žiūriu Smoke per mamos laptopą. po to klausau Tomo Waits’o paskutinėse scenose. tada skaitau Yoko Ono Greipfrutą, ir galvoju sau – šįkart diena ne veltui. momento laimė, neatsakingai(?) numetus viską ką “reikia”… iki tol visą pusdienį vaidinau “darbo kankinę”, visa nelaiminga. bet taip negalima (“išmokti mėgti lietų, tamsą, karštį”, pasak P.B.). brėžti linijas, jas brėžiant viduje dainuoti. štai taip.

iš Greipfruto:

LINE PIECE I

Draw a line.
Erase the line.

LINE PIECE II

Erase lines.

LINE PIECE III

Draw a line with yourself.
Go on drawing until you dissapear.

1964 spring