—–

Nepamatėm prancūzų su ekskavatoriais, bet pažiūrėjom, kaip gražios mergaitės gražiom suknelėm šoka lindyhopą. Važiavom į Žvėryno kaimą. “Jaltoj” susinepatoginom ir išsliūkinom pabrukę uodegas (kaip kokios nesukultūrintos lapės), bet pasižadėjom sugrįžti. (Prie durų žydi obelis, o ant palangės padėta TA knyga apie Mačiūną.)

Tada nuėjom į Panoramą ir žiūrėjom į gražius daiktus. Į bandeles. Į ledus. Tada kava ir grietinietis iš pastalės. Sužinojau, kad Panoramos knygynas prastas. Prie tvenkinio jau nebenorėjom – tuo ir gerai kaimas mieste, kai abu per porą žingsnių.

Kavinė užsidaro 10 (kaip ji vadinosi, Briuselis?). Sofos tokios, kad norisi užsikelti kojas ir atsiremti į galą. …………………….. Prie kito stalo susirenka burys vyrų su raudonai baltais sirgalių šalikais. Vyrai garsiai bei ekspresyviai bendrauja ir J pamiršta sakinį. Aš nepamirštu, nes žiūriu ne į vyrus, o kaip per ekraną tylomis žiopčioja chorai LTV laidoje.

Po to per kelias minutes ateina ta 10 valanda, mes ieškom WC, o ten randam ir svarstykles. Po to imu gailėtis, kad mečiau tą dietą. Kad vakar nėjau bėgioti su U, o vietoj to nusipirkau šokoladinių ledų Kamčiatkoj. Nes 62 kg (ne, džinsų svoris tikrai nieko nekeičia, reikia tai pripažint). Lauke šalta. J surūko cigaretę, aš išgeriu vandenį. Žadam pradėt bėgiot ir daryt visus kitus teisingus dalykus.

Kai jau sėdžiu troleibuse (o paskui – ir kai einu iš stotelės namo) tikriausiai atrodau liūdna. Bent jau taip man pasirodė, kai pasižiūrėjau į atspindį lange (iš tiesų liūdna nebuvau). Priešais sėdi mergina, o jos kojinės ryškiai rožinės – lygiai tokios, kaip tas laikrodis, kurį matėm. Kita mergina apvilkus žieminį paltą, su odinėm pirštinėm. Bandau skaityt savo Prancūzaitę – vienoje pastraipoje užsimena apie d’Orsey muziejų – atsimenu, prie jo tikrai buvo eilutė, bet ją atstovėję pakliuvom į paveikslų rojų. Knygoje jie eilutėj stovėt tingėjo. Paryžiečiai. Skaityt nesiseka, vis klausau tos porelės pokalbių, bet jie neįdomūs. Įdomiau žiūrėti į tamsą, ypač virš upės, atrodo, kad visi jau miega. Pravažiuoju pro “persekiojamojo” namus (bajeris iš šiandien, nieko rimta), galvoju, kad niekad jo nesutinku. Nors verdamasi auskarus, taisydamasi šaliką ir brėždama liniją palei akies kraštelį kartais pagaunu save, kad “turiu gražiai atrodyt, jei..”. Nors iš tiesų nežinau, dėl ko turiu gražiai atrodyt. Gal tai tik įprotis. Ritualas. Kvepalai į riešus ir kitos būtinybės. Kita vertus, reikia džiaugtis, kad neturiu kokio piktdžiugiško poreikio apsileisti. (Nors į kirpyklą dar vis neatradau laiko nueit – nuo pat vasario!). A, bet aš apie tamsą. Virš upės. Jau seniai begrįžau tamsoje. Jausmas buvo, lyg važiuočiau į namus, kuriuose gyvenu viena. Kad pareisiu ir rasiu ore tvyrantį vienatvės kvapą (turiu omeny vienatvę, o ne vienišumą), nuspirsiu batus koridoriuje, užsikaisiu arbatos, pratęsiu troleibuso minčių giją. Scenarijus romantiškas… Ta tamsa lauke sufleruoja, po to imi galvoti apie septynis žmogaus kūnus, paskutinis auksinio kiaušinio formos. Kai bandai juos įsivaizduoti, protas “nebeišneša”. Vaizduotėje jie spalvoti, nusitęsia kažkur ten iki begalybės. O tuo pačiu apibrėžti centimetrais.

Mama iškepė skanų pyragą, padarė mums kakavos. (Prisimenu, kaip C., kai padariau mums kakavos taip, kaip buvau pratus, nustebus paklausė, ar aš pyliau vandens. Aišku, kad pyliau. O jie ten geria tik “Colacao”, tik su pienu…) Kuo toliau, tuo labiau noriu atsikratyti daugumos daiktų. Kai kurie daiktai turi per daug istorijos (pamažėle ją trinu), kai kurie – atvirkščiai – ją pametę, nieko man nebereiškiantis, beprasmis pliušinis/keraminis balastas iš vaikystės. Kai ateis laikas, mesiu viską lauk. Perdėliosiu knygas. Susitaisysiu patefoną – į tų daiktų vietą. Šįvakar noriu sugrįžti į tą nedaugelį vaikystės naktų Antakalny, kai, jau gulėdama lovoje tamsoje, akimis nusekdavau vėlyvos mašinos sukeltą šviesos ruožą, nubėgantį per lubas. Ryte kieme imdavo klykauti kuosos, anoje pusėje – dūgzti troleibusai. Užuolaidos tamsiai geltonos, tada jų raštai buvo nei šiokie, nei tokie, dabar – madingi. Tapetų nebeprisimenu… Visą kita – beveik iki smulkmenų.

Nostalgija šįvakar visai mane priveikė, įtraukė tarsi į kokį sūkurį. Nežinau, ar beverta bandyt ką nors nudirbti. Tikiuosi, kad rytoj pils kaip iš kibiro (kaip negražu taip galvoti [tada tiesiog nevažiuočiau į sodą]). Žinau, kad nepils. Aš ir toliau rami, tikiuosi, kad viskas kaip nors išsispręs – kad problemos net ir nėra. Kad kai kuriuos dalykus tik sapnavau. Užmigsiu, atsibusiu, ir jie jau bus stebuklingai kažkieno už mane atlikti.

Advertisements

3 Responses

  1. Paskaitai, ir tikrai atrodo, kad tavo gyvenimas – tai toks mielas stebuklingas pasaulėlis, pilnas mažų gražių dalykų.

  2. išties, gražu

  3. ‘Šįvakar noriu sugrįžti į tą nedaugelį vaikystės naktų Antakalny, kai, jau gulėdama lovoje tamsoje, akimis nusekdavau vėlyvos mašinos sukeltą šviesos ruožą, nubėgantį per lubas.’

    vienas ryškiausių vaikiškos vienatvės prisiminimų: linija keičia liniją, švieselė keičia švieselę, oi, ir vėl į mokyklą.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: