birželis būna toks. 2009/06/28

mūsų gyvenimas yra rūko audinys, pamestas palei upę. kita pusė – vos įžiūrima.

(2006-07-04, iš 22-o savivaldybės aukšto)

keletas gražių vaizdų: nepažįstami guvūs berniukai troleibusuose, / sapnai apie nemylimuosius (nors ir gražius), / liūtis sode (bloškia vandenį įstrižai), prieš tai karštis – apglunda kūną kaip rūbas, 0da sunki, lyg ištepta medumi… / skinant braškes kaimynės berniukas atbėga susipažinti, lekia tiesiai per visas gėles (teisingai, kam tie takeliai..), paklaustas, kiek jam metų, sako “tiek” ir rodo tris pirštus. / nupjauta žolė kvepia tiesiog nepadoriai skaniai – prieš įkvėpdamas turi apsidairyti, ar nieks nemato, o tada godžiai uodi.

keletas gražių vaizdų, keletas minčių apie baimę, apie gėlėtus sijonus, apie vasarą, keletas nuogąstavimų. viskas va šitaip padrika, mozaika be jokio piešinio. nors viskas, kas dabar vyksta, yra geriausia, kas man gali nutikti, bet aš vis prieštarauju rojui – noriu, kad būtų dar labiau. tvirčiau, vientisiau, kad nedrikstų ir nesisklaidytų, kad prieš miegą neimtų liūdesys. regis, savęs jau sulaukiau (taip, teisybę įrašei man į tą rėmelį, A.), žinau, kas aš esu ir kur eisiu; dabar laukiu tavęs. arba gal kitaip – tave vejuosi, o tu slysti upėtakio slidumu tolyn. nebesivysiu – gulėsiu ant upelio dugno kaip undinė ir lauksiu, kol suplauks žuvytės ir ims baksnoti odą nosimis, kol upėtakiai peršoks slenksčius ir grįš į gimtinę, kol elniai ateis atsigerti. taip tampu vis labiau ir labiau nematoma, vis labiau ir labiau undinė, žvynai žiburiuoja saulėje kaip disko rutulys, nuo kiekvienos detalės atsispindintis šviesą, ir čia atspindžiai tampa visų svarbiausi, šviesa krenta tik tam, kad.       ..gal susitikime pusiaukelėj?

(nežinau, ar ne per saldžiai ir ne per atvirai čia parašiau, bet turbūt “taip reikia”)

Advertisements

ndg 2009/06/27

Šeštadienio rytai jau nuo vaikystės turi gerą gerą jausmą, o ypač jei  šeštadienis nutinka atostogų metu, lauke vėsu ir apsiniaukę, tarp tavęs ir klaviatūros garuoja kava, o priešaky – visa diena sau. Tokią dieną, manau, galima nusilakuoti nagus ir pažiūrėti filmą. Paskui nueiti nusipirkti pieno ir išsivirti manų košės. Arba galima padaryti tą vieną užsilikusį darbelį (paskaityti-parašyti-išsiųsti). Bet kol kas dar nieko nesprendžiu, sėdžiu atsipūtus visą rytą su kava (jau antras puodelis) ir skaitau http://www.artnews.lt/ bei kitą kultūrinę spaudą.

Labiausiai mane pradžiuginęs pastarųjų dienų visuomeninis įvykis – šviežutėlė NDG, dar šilta, kaip kokia ką tik iškepta duona. Nuo rytojaus jau galima už 10Lt (už 5 studentams) jos paragauti. :)~ Atidarymo proga veiks ir pirmadienį.

Istorija / faktai / skaičiai:

Senoji dalis:  vėlyvojo modernizmo stiliaus pastatas, žymių lietuvių architektų G.Baravyko ir V.Vieliaus projektas (1966 m.), pastatytas 1980 m., jame veikė LSSR Revoliucijos muziejus. 1993 m. čia atidarytas Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Nacionalinė dailės galerija.
Rekonstruojant, pamačius sovietinį statybų broką, dalį sienų teko permūryti iš naujo… (žr. čia)

Naujoji dalis: 2005–2009 m. architektų A.Bučo, D.Čaplinsko ir G.Kuginio rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas. Pagrindinė plėtra – po žeme, į viršų iškyla tik du prie gatvės esantis juodi priestatai-“ekranai” (pasak galerijos vadovės, primenantys, tarkim, radijo tranzistorius, nes tokie iliuminatoriai primena radijo imtuvo kitą pusę) – administracijos pastatai.
Bendras atnaujinto pastato plotas – per  10 000 m², ekspozicijos salių – daugiau kaip 2000 m², saugyklų – apie 1700 m². Dešimt salių pritaikytos nuolatinei XX a. dailės ekspozicijai, pastatyta nauja salė keičiamoms parodoms. 150 vietų auditorija skirta konferencijoms, kino ir videofilmų peržiūroms, įvairiems kultūros renginiams. Pastate įrengtos naujausios inžinerinės sistemos – apsaugos, priešgaisrinė, vaizdo stebėjimo, įgarsinimo, prieigos kontrolės, integruota šildymo, vėdinimo, šaldymo sistema, leidžianti palaikyti specialų mikroklimatą, kad būtų galima archyvuoti, eksponuoti vertingus meno kūrinius. Net sienų ir grindų dažai – specialūs, skirti šios paskirties statiniams.

Kitais metais čia, regis, sulauksime Picasso ir F.Bacon’o. Tai aš jau užsirašau ten į eilę.

perlai 2009/06/23

kai pasensiu, auginsiu ne tik bites, bet ir perlines višteles (numida meleagris):

įsimylėjau šitas gražuoles vos tik pamačiau (Grūto parke). :) jau neminint jų pilkai perlinio grožio ir kiaušinių pusryčiams, šitos vištelės yra dar ir geros sargės – kaip koks šuo;  ir labai meiliai girgžda – lyg nesuteptos durys. man atrodo, jos norėjo maut iš narvo ir eiti su manim… ;)

Jana ir Mračekas

apie žygį rašyti tingiu. grižus į tuščius, ateinančias dvi savaites tik man ir katei priklausančius namus, nusišveitus nuo kūno laužo kvapą, išsiskalbus taip pat (rūkyta dešra/mišku) kvepiančius rūbus, prisivalgius koldūnų, išsikepus pyragą ir pažiūrėjus bene mėgstamiausią čekišką filmą apie vandenius (žr nuotr), noriu tik dar patingėt ir eit miegot.. per tris dienas visai apgliaumėjau, bet tikiuosi iki ryto susikaupti ir paskambinti tiems darbdaviams (šiandien nesugebėjau). be to, reiks nuvažiuoti į sodą, o po to spėti atgal į miestą šeštai valandai… gal ir pūslės ant padų atslūgs. va ką reiškia pamesti kelią laukuose (ir žemėlapy)…
gaila, viskas pasibaigė, vos tik ėmėm įsijausti. bet gal ir laiku – gliaumas jau visai mums į sprandą kvėpavo, ane? :)

dviračiai 2009/06/18

į paštą gaunu visokių reikalingų ir nereikalingų laiškų (neįdomiausia tai ryanair’as), bet šįvakar per tai radau BauBike:

ooooch, norisi sakyti. tada pažiūrėti dar, ir dar kartą sakyti oooooooch, jau ilges(inges)nį. nu jau čia gražiausias gražiausias dviratis, kokio tik galima norėti. ir tikrai matosi, kad bauhauzo stilistikos, taip? o tai man kažkodėl atrodo net ir kiek ironiška. :) o jei ironiją įžvelgiu tik šiandien, tai, šiaip ar taip, mėgstu keliaprasmius daiktus, kurie kelia asociacijas su visokiais matytais/girdėtais/mėgstamais dalykais. na, čia kaip su lapėm ir elniais. apie lapes ir elnius reikės parašyti kitąkart, nes kaip tik turiu du tinkamus paveiksliukus (savikritiškus).

o grįžtant prie dviračio, tai aš vis dar svajoju apie kokį antikvarinį gražuolį (svarbu, kad riedėtų, būtų dideliais ratais ir turėtų purvasargius. rankiniai stabdžiai irgi pageidautina), kokį nors panašų į tą, kuriuo riedėjau Sevilijoje:

mano baltoji meilė Orbea

tik aišku, jei jau galėčiau rinktis, tai pirmenybę teikčiau baubaikui – ant jo net galima pritvirtinti antrą sėdyne (žr. jų puslapy). na, čia gal vaikinams aktualiau – mergaitėms vežioti. :)  bet vis tiek – jis gi toooobulas.

kai taip liūdna, tai nors imk ir juokis 2009/06/16

kai lyja, tai lyja visur. net ir šioj lango pusėj, šioj megztuko pusėj, šioj odos pusėj… ten kažkur tarp kaulų. lyja ir lyja, visą dieną. kol kepa bananinis pyragas ir keliasi kaip koks kalnas, paskui kol bliūkšta išimtas iš orkaitės. pila kaip iš kibiro, kol ruošiuos išeiti, velkuosi pėdkelnes ir sijoną. o kam sijoną? net nežinau. paskui tikriausiai pila ir už lango kol šokame, mokomės naują figūrą keistu pavadinimu, o gražiosios mergaitės sijonas nu lygiai lygiai toks kaip mano.  ji irgi šviesiaplaukė.

nuo to lietaus darosi neramu, viskas jaukiasi. nei jaukumo nei ką, ne. tik sumaištis. (sujauktis?)

ieškau internete juodai baltų paveiksliukų iliustruoti lietingam įrašui, bet šiandien gal tokia diena – nei vienas netinka. tai geriu atšalusią kavą, kurios nespėjo išgerti mama ir valgau ledus – nei šis nei tas, juk ir taip šalta. o už dvidešimt minučių reikės išeit ir bandyt pasilinksmint. nes susitarėm jau prieš savaitę, visa salsos grupė… čia turėtų būti sakinys “o mieliau likčiau namie ir …”. tik va nežinau, ką vietoj daugtaškio įrašyt.

gal “likčiau namie ir klausyčiau, kaip į kaulus barbena lietaus lašai iš debesies, pakibusio ties stemple”

persikai šokoladas migdolai 2009/06/11

Pas mane namie kepėm pyragą. Atrodo, tai buvo labai seniai. Kol visai nenugrimzdo užmarštin –  receptas (rastas kalendoriaus lapelyje).

Persikų pyragas su šokoladu

100g juodojo šokolado su nesmulkintais riešutais,
450g konservuotų persikų (mes dėjom abrikosų),
100g migdolų,
4 kiaušiniai,
150g miltų,
150g sviesto,
100g cukraus,
a.š. vanilinio cukraus,
žiupsnelis druskos,
keli šaukštai cukraus pudros.

Šokoladą sulaužyti nedideliais gabalėliais, persikus supjaustyti kubeliais, migdolus sukapoti (aš tai sakyčiau, kad juos reiktų dar ir pakepinti, bet suėjo ir taip). Sviestą išsukti su cukrumi, vanil. cukrumi, druska. Po vieną įkulti kiaušinius. Maišant suberti miltus su kepimo milteliais. Atsargiai įmaišyti šokoladą, migdolus, persikus. Kepti 40-50min 180 laipsnių temperatūroje. Ištraukus iš orkaitės 10min palaikyti. Apibarstyti cukraus pudra. Valgyti! :)

– – – – – – – – – – – – – –

Deja, nemoku aprašinėti receptų taip gražiai, kaip kai kurios kitos – su įžangom apie vasaros saulėkaitas ir pan. Bet manau, kad, na, ką čia bepridursi – receptas yra instrukcija, o instrukcijos turi būti aiškios ir paprastos.

O į temą – maisto blogai, kuriuos paskaitinėju pastarosiom dienom:

kepykla numeris penki – tobulas tobulas mergaičių blogas, į kurį nuorodą man atsiuntė mama.
kepėjai be stabdžių – blogerių-maistininkų klubas, iš kurio galima rasti nuorodas dar į krūvą kulinarinių lietuviškų blogų, kurių aš dar nežiūrėjau, nes šitaip tik apseilėsiu klaviatūrą, pasimesiu, pasiklysiu ir nerasiu kelio atgal. Ten kur nors tarp pyragų mane ir rastumėte.

valgau braškes ir bandau kontempliatyviai nieko nelaukti 2009/06/11

keli dalykai:

• radau tokį žaidimuką. baltas padarėlis kosmose. būtinai reikia prieiti iki ten kur voverė groja per patefoną kažkokį rokelį ir muša letenom į taktą. (atkreipkit dėmesį ir į pelėdą)
• galvoju apie tai, kaip reikia daryti dalykus, kurių labiausiai bijai – tam, kad nebebijotum. aš jau nebebijau paimti į rankas šimtakojo (na, kol kas tik to mažo, lygaus ir žvilgančio. rudi kol kas dar siaubingi.) – visaapimanti nuostaba, kaip jis nesupainioja žingsnių ir negriūva paklydęs pats tarp savo kojų.   bet čia smulkmena. yra keletas kitų dalykų, kurių labai bijau, daug didesnių, nors ir su mažiau kojų. bet jie per kokią savaitę turėtų išsispręsti.
• oras veikia neigiamai. tik miegoti ir miegoti… arba padėti slėgio spaudžiamą galvą į ramią poziciją ir sėdėti taip, visai nejudant. ačiūdie, galų gale lyja. (atlėgo jau vien pamačius, kaip už lango lietus nusileidžia it kokia balkšva uždanga.)
• ir toliau sapnuoju tos pačios tematikos sapnus. vakar buvo įdomesnis, šiandien miglotas – apie kates ir išsiskyrimus. o ta tematika tai visokios meilės ir architektūra. nieko sau..
• močiutė išmetė tą sugedusį patefoną. o aš norėjau jį nunešt sutaisyti ir parsitempt namo… gal žinot, kas parduoda kokį? :)

dalykų dabar ne tiek ir daug, kaip matot.

lyginu sijonus ir kažko laukiu 2009/06/09

šiąnakt sapnavau tave (ir vėl.. trečiąkart?), gal todėl niekaip negalėjau prabusti.
sėdėjom tokiam tarybiniais baldais apstatytame neerdviame kambaryje, dar buvo U., A. ir kitos mergaitės, kurios “į temą”. klausėm kaip groja džiazą dėstytojo N. brolis – labai panašus į N., tik dar aukštesnis, dar plonesnis ir su kitokiais akiniais. na, realybėje gal joks brolis neegzistuoja, bet sapne tai neturi reikšmės.  po to aš ėjau į tualetą. pasiklydau.  tiesą sakant, pasiklydau taip, kad turėjau kokias penkias minutes bėgte bėgti atgal per nepažįstamą, ispanišką ar portugališką miestą. prieš pasiklysdama dar spėjau aptikti pastatą, kuris sapno dimensijoj yra laimėjęs apdovanojimų ir visaip kaip garsus. stovi tokioj dirbtinėj upės įlankoj, beveik po vandeniu (reikia laiptais nusileisti vandenin, kas truputį keista, bet šiaip ok), visas toks “aprūdijusio metalo stilistikos”, regis, gyvenamasis kompleksas.

po to ėmėm planuoti kelionę. nesuprantu, kodėl tu neturi lagamino?..

prieš mėnesį vaikštinėjau miške

..kai jauti, kad tau iš paskos jau sėlina nerimo šešėlis, tai reikia nelaukti, kol ant jo užminsi, bet imtis veiksmų. suvalgyti tris nektarinus. nusilakuoti kojų nagus. mokytis egzui. nežinau, ką dar.
kol kas įvykdžiau tik pirmą punktą, kitus gal vėliau. rytoj.

ai, tie moteriškumai 2009/06/05

nežinau, kas čia su manim darosi – tuoj imsiu kept keksiukus, augint gėles, plaut kambario sienas (prieš dažymą) ir užsiimt kitokia moteriška namine veikla. jau nedaug betrūksta, kad susidomėčiau dekupažu. ;) kaip kokia jaunoji mamytė.

gerai tai ar negerai, bet man smagu. o šita įžanga skirta tam, kad pristatyčiau ką tik atrastą puslapį, kurį įsirašau į savo “skaitomųjų” sąrašą.

http://kokonas.wordpress.com/ – apie tai, kaip žmonės kūrybiškai, patys, įsirenginėja namus (per tai ir radau), gamina valgyt, keliauja ir piknikauja upių pakrantėse.
jei neužaugsiu anksčiau nei derėtų, tai, kai užaugsiu, tai… oh well. man gi reikia mokytis…

kontrastai 2009/06/04

prisiskaičiau meno duobėj apie naujuosius vienos akcionistus ir po to naktį sapnavau emociškai neramius sapnus. o ir visa diena po to – vienas keistumas. negana to, kad prabudau pirmą val dienos (???), visądien tai lijo, tai saulė švietė. pakaitom kas dešimt minučių. pažiūriu pro langą ir traukiu lauk su dideliais popieriaus lakštais rankose, o ten – jau kone audra. vėliau, vakarop, mačiau, kaip mažas lietingas debesėlis sekė žmogui virš galvos mašinų stovėjimo aikštelėje prie operos.

sunumeruotai:

1. troleibuse vis dėlto sutikau gyvenimo meilę. jis stovėjo šalia manęs kokias penkias minutes, o tada išlipo menų gimnazijos stotelėje. jo nagai gražiai sutvarkyti. jei jį dar sutiksiu, tai iš plaštakų ir pažinsiu. arba iš tos turistinės kuprinės.

2. šalia sėdėjo trys gražios mergaitės matematikės. kalbėjo apie integralus, filmus, mtv ir pan.
retorinis klausimas: kaži, kaip būtų, jei būčiau įstojusi ne ten, kur įstojau, o į matematiką, ketvirtą numerį mano sąraše.

3. retorinis kl nr 2: kodėl šiandien tiek daug žmonių “su kvapeliu” troleibusuose? ar jau viskas tikrai taip blogai?

4. galų gale (po punkto nr 3), aš ganėtinai sunerimau, kai pakeliui iš stotelės miškelyje pamačiau vyrą, krūmuose sėdintį ant kėdės (!) ir besimasturbuojantį (!!!).  jeigu ateina pasaulio pabaiga, tai aš jau matau to ženklus.

viskas juodai balta ju0dai balta juodai balta. gyvename šachmatų lentoj. čiūr, aš žirgas.