mūsų gyvenimas yra rūko audinys, pamestas palei upę. kita pusė – vos įžiūrima.
keletas gražių vaizdų: nepažįstami guvūs berniukai troleibusuose, / sapnai apie nemylimuosius (nors ir gražius), / liūtis sode (bloškia vandenį įstrižai), prieš tai karštis – apglunda kūną kaip rūbas, 0da sunki, lyg ištepta medumi… / skinant braškes kaimynės berniukas atbėga susipažinti, lekia tiesiai per visas gėles (teisingai, kam tie takeliai..), paklaustas, kiek jam metų, sako “tiek” ir rodo tris pirštus. / nupjauta žolė kvepia tiesiog nepadoriai skaniai – prieš įkvėpdamas turi apsidairyti, ar nieks nemato, o tada godžiai uodi.
keletas gražių vaizdų, keletas minčių apie baimę, apie gėlėtus sijonus, apie vasarą, keletas nuogąstavimų. viskas va šitaip padrika, mozaika be jokio piešinio. nors viskas, kas dabar vyksta, yra geriausia, kas man gali nutikti, bet aš vis prieštarauju rojui – noriu, kad būtų dar labiau. tvirčiau, vientisiau, kad nedrikstų ir nesisklaidytų, kad prieš miegą neimtų liūdesys. regis, savęs jau sulaukiau (taip, teisybę įrašei man į tą rėmelį, A.), žinau, kas aš esu ir kur eisiu; dabar laukiu tavęs. arba gal kitaip – tave vejuosi, o tu slysti upėtakio slidumu tolyn. nebesivysiu – gulėsiu ant upelio dugno kaip undinė ir lauksiu, kol suplauks žuvytės ir ims baksnoti odą nosimis, kol upėtakiai peršoks slenksčius ir grįš į gimtinę, kol elniai ateis atsigerti. taip tampu vis labiau ir labiau nematoma, vis labiau ir labiau undinė, žvynai žiburiuoja saulėje kaip disko rutulys, nuo kiekvienos detalės atsispindintis šviesą, ir čia atspindžiai tampa visų svarbiausi, šviesa krenta tik tam, kad. ..gal susitikime pusiaukelėj?
(nežinau, ar ne per saldžiai ir ne per atvirai čia parašiau, bet turbūt “taip reikia”)