valgau braškes ir bandau kontempliatyviai nieko nelaukti

keli dalykai:

  • radau tokį žaidimuką. baltas padarėlis kosmose. būtinai reikia prieiti iki ten kur voverė groja per patefoną kažkokį rokelį ir muša letenom į taktą. (atkreipkit dėmesį ir į pelėdą)
  • galvoju apie tai, kaip reikia daryti dalykus, kurių labiausiai bijai – tam, kad nebebijotum. aš jau nebebijau paimti į rankas šimtakojo (na, kol kas tik to mažo, lygaus ir žvilgančio. rudi kol kas dar siaubingi.) – visaapimanti nuostaba, kaip jis nesupainioja žingsnių ir negriūva paklydęs pats tarp savo kojų.   bet čia smulkmena. yra keletas kitų dalykų, kurių labai bijau, daug didesnių, nors ir su mažiau kojų. bet jie per kokią savaitę turėtų išsispręsti.
  • oras veikia neigiamai. tik miegoti ir miegoti… arba padėti slėgio spaudžiamą galvą į ramią poziciją ir sėdėti taip, visai nejudant. ačiūdie, galų gale lyja. (atlėgo jau vien pamačius, kaip už lango lietus nusileidžia it kokia balkšva uždanga.)
  • ir toliau sapnuoju tos pačios tematikos sapnus. vakar buvo įdomesnis, šiandien miglotas – apie kates ir išsiskyrimus. o ta tematika tai visokios meilės ir architektūra. nieko sau..
  • močiutė išmetė tą sugedusį patefoną. o aš norėjau jį nunešt sutaisyti ir parsitempt namo… gal žinot, kas parduoda kokį? :)

dalykų dabar ne tiek ir daug, kaip matot.

Advertisements

2 Responses

  1. […] šiandien apie septintą vakaro gavau tokį ymeilą. atidariau, perskaičiau primus du sakinius, uždariau, atidariau, pradėjau skaityti antrą pastraipą, uždariau. išjungiau laptopą, prikroviau du lagaminus dailiai sulankstytų megztinių, skarų ir mm. kojinių (man iš tiesų šiek tiek nejauku pagalvojus, iš kur mano spintoje prisikaupė tiek porų mm. kojinių), išsiviriau makaronų, pradėjau rūšiuoti šįmečius konspektus, visą virtuvinės spintelės turinį (garstyčių miltelius ir ciberžolę, alyvuogių aliejų ir ryžius, saulėje džiovintus pomidorus ir česnakus) sukroviau į didžiulę permatomą dėžę, beviltiškai ieškojau įdomių gyvenimų (ar bent jau kokių naujų gandų, come on) facebook’e, pažiūrėjau pusę bergman’o ‘rudens sonatos’, išskaičiau kokį milijoną maistinių tinklaraščių, ir galiausiai, po penkių valandų bandymo atidėlioti tai, kas neišvengiama, bet taip baisu, pas rūtą perskaičiau, kad ‘reikia daryti dalykus, kurių labiausiai bijai – tam, kad nebebijotum.’ […]

  2. Dalykų nors ir nėra daug, bet jie veža taip, tarsi jų būtų..

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: