vasarojant vasarai pirmyn 2009/07/27

..pirmyn link pabaigos, kuria ims kvepėt tik rugpjūtį, o kol kas net nečirpia svirpliai, tai galima ramiai įsivaizduoti, kad vasara nesibaigs.

šįryt skyniau žemuoges sode ir iš po vieno vešlaus žemuogės krūmo iššoko rupūžė (jų mūsų darže gyvena tam tikras, greičiausiai pastovus, skaičius). žaviuosi jomis, nes jos be reikalo nešuoliuoja, todėl atrodo orios (ne taip, kaip varlės, kurios išoriškai, na, gal ir gražesnės). pašoka, ponia, tik va šitaip sukliudyta mano (jos požiūriu tikriausiai visiškai beprasmiško) naršymo po žemuoges, bet už kelių šuolių atgauna savigarbą ir po kaulažole palenda jau išdidžiai žingsniuodama.

maisto blog’ai šiandien rašo apie namų gamybos jogurtą ir pyragus su slyvomis bei raudonaisiais serbentais. pas mus yra raudonų, juodų ir geltonų. slyvos, aišku, noksta gal tik kokioj Vengrijoj (ir prekybos centruose), bet dar ne darže. dar yra agrastų, žemuogių, kelios paskutinės vyšnios, tinkamos tik strazdams, o tada nueini už šulinio ir ten prisiraškai žirnių, kuriuos čia pat ir suvalgai, o link namo grįžti su kelių žalių spygliuotų agurkų grobiu, kurie, kaip kokios žuvys, iškart išverčia baltas papilves. savaitgalio medžioklė..

tai toks gamtinis savaitgalis. darbo savaitė jau ritasi per vidurnaktį pas mane į kambarį, kuris tuščias kaip kokios maniakės. lentynose liko tik archžurnalai (išnešiu ryte).  prasideda remonto nuotykis – svarbiausia, kad atsikratysiu dar dalies daiktų, kad turėsiu naują lovą, ir nebebijosiu, kad iš plyšio lubose man ant veido ims trupėti tinkas. :)

laikas, kuris šviečia (juodaibaltai) 2009/07/21

Kol kas tik koncepcinės stadijos laikrodis, sukurtas dizainerio Vadim Kibardin. Kiekvienas numeris turi savo bateriją ir yra nepriklausomas nuo kitų – jokių jungčių, jokių laidų, tiesiog imi ir tvirtini ant sienos/lubų/paveiksle ar kur šauna į galvą. Sensoriai nustato šviesos kiekį aplinkoje ir laikrodis atitinkamai rodo juodus skaitmenis (dieną) ar švytinčius baltai (naktį). Argi ne cool.

Tik pagalvojau, savo kambary tai nekabinčiau tokio – mane ir prailgintuvo švieselė trikdo.. Bet labai gerai pritiktų virtuvėje/gyven.kamb ar dar kur – ypač jei naktį eini siaubti šaldytuvo…;)

(rasta per fresqui)

dienos citata 2009/07/19

“But time is not given and time is not taken
It just sifts through its sift”

(iš Reginos “buildings“)

lietus/nuotaika/du puodeliai kavos 2009/07/16

rytas aušta apsiniaukęs, pažiūrėjus pro langą matau, kad pliaupia, iš pradžių nusimenu, bet išėjus pro duris imu džiaugtis. šilta, tuoj atvažiuoja autobusas, atsisėdus gale galvoju apie visokius dalykus, kuriuos noriu nuveikti – ta nuotaika, kai galvoje susidėlioja galimybių planas, kai norisi ką nors sukurti arba su kuo nors kalbėtis (nors su E. jau prakalbėjom visą vakarą ir visą rytą), piešti/vizualizuoti/bėgioti rytais/gaminti maistą/etc.

diena ir eina su ta nuotaika. nors priešais duris gatvėje ir jaučiasi kanalizacijos kvapas… bet iš kur?!

šiandien yra taip:

• knygyno vitrinoje išdėliotas populiariausių knygų dešimtukas. trečioje vietoje: “nuo ančiuko iki gulbės. mergaitės knyga”, nelabai suprantu, ką tai reiškia, bet manau, kažką pasako apie visuomenę. bent jau galima nujausti.
• mama paskambina ir liepia du dalykus: 1) aplankyti į Meko Meno Centrą, 2) nueiti į batų parduotuvę X, nes ten yra basučių.
• praeitos savaitės Šiaurės Atėnuose išspausdintas straipsnis apie “vamzdį” (oficialiai “Krantinės arką”) – skaičiau ir linkčiojau. labai gerai.
• supratau, kad nemėgstu pietauti viena (kažkodėl dažnai tenka).
• interviu su Peter Zumthor: “Architektas asketas”. Klausimas: Jūsų architektūra yra jūsų gyvenimo būdo rezultatas ar, atvirkščiai, jūsų gyvenimo būdas atsispindi architektūroje? Atsakymas: Tai nėra tai, kaip aš gyvenu. Netgi ne tai, kaip dirbu. Yra taip, koks aš esu. Gyvenu ir dirbu pagal tai, koks esu. Kodėl esu toks? Šito jau nežinau. Kažkas, dievai, padarė mane tokį. Ir kaip dirbu, ir kaip gyvenu – yra tas pats.
  Zumthor’as gyvena kaimelyje kalnuose, kartais jam paskambina Jean Nouvel ir sako, kad jis – geriausias. Kai tai paskaitai, pasaulis atrodo toks paprastas – iki kol susivoki, kad nei man, nei kam iš mano pažįstamų Nouvelis tikrai nepaskambins. :)

dar patiko Zumthor’o mintis: Lo que hago me gusta hacerlo con pasión y entrega. Si algo no me anima a levantarme pronto por la mañana, ¿para qué hacerlo? (Jei ką darau, man patinka tai daryti su aistra ir entuziazmu. Jei kažkas neįkvepia manęs atsikelti anksti ryte, tai kam tai daryti?)

“vogčiomis glaudžiuosi / prie gražiosios pasaulio / pusės” 2009/07/08

vasara užgula krūtinę vasariška (ir dėl to priimtina) tvankuma.
praktikos mėnuo: jau dabar jaučiu, kaip bus gera kasdien praeiti ta nedidele gedimino prospekto atkarpa, tokia lyg ir žalesne rytais, lyg ir jaukiau spindinčia pavakarėm nei kitos prospekto dalys. ryte coffeeinn’e sėdėjo vyras su kostiumu; dar šalia yra bandelinė, galerija, gėlių turgelis (ties kuriuo nesąmoningai stabteliu praeidama – kad taip pasiimt glėbį!).

po ano (neviltingo) įrašo:  kitądien atsigavau, belaukdama nuo jūros grįžtančių namiškių kepiau pyragą (tą patį) ir viriau šaltanosius. šaltanosiai yra pats skaniausias vasaros maistas, ne tik dėl to, kad gaminami tik kokius tris kartus per metus, bet ir dėl to, kad iš principo yra be proto skanūs.

(nuotrauka kažkur iš interneto)

o receptas simple simple: tešlai sumaišom stiklinę vandens, kiaušinį ir truputį druskos su miltais (miltų iš akies), gerai išminkom, tada tą tešlą kočiojam kuo ploniau (gal reikėtų kokio kito recepto, nes šioji vis bando susitraukti atgal į rutulį). kadangi ši kova man pasirodė ne iš lengvųjų, tai dalinau tešlą gabalais, kočiojau, spaudžiau stikline apskritimus, vėl kočiojau.. į apskritimų vidurį dedam mėlynių, sumaišytų su cukrumi, taip pat reikėtų įmiksuoti žemuogių. užspaudžiam šituos kūrinius kaip koldūnus (“koldūniškas” virvelinis kraštelis nebūtinas), metam į verdantį vandenį ir verdam kokias 8min. patiekti su grietinės ir cukraus padažu. (tada gal į vidų cukraus dėt nebūtina.) bet skanu ir “be nieko”. :)

– – – – –  – – – – – – – – – – – – – – –

vogčiomis glaudžiuosi
prie gražiosios pasaulio
pusės,
ji man galbūt visai
nepriklauso,
laikinai amžina kaip šilkinė gėlė
ji pro stiklą
mane
kai kada įsileidžia…
…………………(N.D.)

ranunculai ir vakaro neviltis (su optimizmo gaidele) 2009/07/06

besiblaškydama po vakarėjančius namus ir mėgindama užsinorėti ką nors daryti, galų gale grįžau prie interneto (jo veik labiausiai šį vakarą nesinori), ir radau du dalykus : vieną nuostabią nuostabią fotografę (tingiu net nuorodą įdėt, gal kitąsyk) ir gėlių parduotuvę su pačiom nuostabiausiom pasaulyje puokštėm ir labai gražiai įpakuotais muilais. na, iki brooklino, NY,  man truputį tolokai. bet pasidžiaugimui yra nuotraukų ir savininkės blog’as.

šiaip ar taip, bent jau yra vilties – jei kada nors viskas užknis taip, kaip šiandien (tik dėlto, kad kai kurių šeimos narių supratimu, mano atostogos skirtos įvairių namų ruošos ir valymo darbų atlikimui – beje, net ne savo namų), galėsiu mest viską ir įkurt gėlių parduotuvę. aišku, čia nebent kitam gyvenime, nes juk nenueisi į “flower market”, kaip saipu’os savininkė… ech.

naktį gėlės nemiega 2009/07/03

vakar

šįryt

..naktį jos kvepia stipriau.

Ačiū, Si. :*