sniegas rūpi tik vasarą

sniegas vasarą yra šalta romantika. balti kambariai, baltos užuolaidos, elnių galvos ant sienų, šiaurietiškas minimalizmas, daug tuščios erdvės, raudonos kumštinės pirštinės su paukštukais, raudonos sniegenos kaip uogos krūmuose už lango, dar keletas akcentų, bet šiaip viskas tobulai balta, net dangus. dar eskimai, įraudę žandai, apšerkšniję blakstienos (po to nubėga tušas), karštas vynas, pūkinės antklodės.

atsimenu, galvojau kažkurią dieną neseniai, kad mano gyvenimas (tikras ir sąmoningas) prasidėjo 2009 metų vasario 18-ą, kai lėktuvas ėmė leistis virš Karmėlavos, kažkokio balto (ar net labiau pilkšvo) žemės lopinio, su nykiais pušynais, net ne žaliais, o lygiai taip pat, tiktai tamsiai, pilkais. atsimenu, tą dieną viskas buvo vis vien, kaip ir jau gerą laiko gabalą prieš tai, bet tuo pačiu ir ne vis vien – žinojau, kad grįžau namo ir kad tai geriausia, kas gali nutikti.  o dabar, kasdien, stengiuosi būti laiminga ir vis laimingesnė. ir kas, regis, žmogui trukdo tiesiog būt kokiam nori.:) o vis tik trukdo kažkas (praeitų gyvenimų rudimentai?..).

tą dieną vežama iš oro uosto žiūrėjau į baltą peizažą, sutrikdytą tik kelių medžių horizonte, ir nebenorėjau jokių palmių, tik baltumos baltumos baltumos. ir šalčio. tik šiandien, pažiūrėjus kursiokės nuotraukas iš Mallorcos, vėl užsimaniau į pietus. (bet geriau incognito)

o mano kambarys tapo žalias žalias.

(nuotrauka)