Archive for December, 2009

šventės
2009/12/25

Nieko nėra geriau už Kūčias namie – Vilniuje… Net jei tave kas nors priima į savo šeimą kaip tikrą narį (kaip man buvo pernai), maitina krevetėm ir aštuonkojais su aštriu padažu beigi visokiausiom kitokiausiom jūros ir nejūros gėrybėm, saugo tave ir lepina, vis tiek Kūčių vakaras su 4-5 artimiausiais žmonėm, su mamos gaminta silke su graikiškais riešutais ir močiutės virtu spanguolių kisielium, su kūčiukais, su malda prieš valgį, su sniegu (ar ledijančia pliurza) lauke laimi prieš bet kokias egzotikas tūkstančius kartų.

Ir šiaip šiemet viskas gerokai ramiau nei visada: Kalėdų vakaras namuose, užsiimant lempučių kabinimu ir žvakių degiojimu ant palangės. O lemputes pakabinau ten, kur joms tinkamiausia vieta kai turi lovą su galvūgaliu:

Ramybės ir jaukaus tinginiavimo jums visiems (tiems, kuriuos pažįstu, ir kitiems, slaptiems, skaitytojams), žiūrėkit gražius filmus apie Kalėdas per TV, valgykit daug ir skaniai, o rankos būtinai turi kvepėti mandarinais (!). Jei dabar sugalvosite nuėję užsidegti kokią žvakės tabletėlę, braukdami degtuką pagalvokite apie mane: ir ant mano palangės dabar žiburiuoja trys žvakės, ir mes visi visi susiję per jas – ramūs, atsipalaidavę, sėdintys prietemoje ir akies krašteliu stebintys judančius liepsnų atšvaitus ant sienos…  Su šventėmis, brangieji! :)*

Advertisements

atostogos ir egzistencinis tikas
2009/12/23

Žiema atėjo Kalėdoms, o juk nieko geriau ir nebuvo galima norėti. Prisiminiau, kai ėjau šeštadienio vakarą pas U., jaučiausi kaip tam stikliniam rutuly, kur papurtai, ir ima byrėti snaigės. O vakar išsigiedrijo ir viskas spindėjo saulėje, keletas vaizdų pribloškė: vienas jų buvo nuo Basanavičiaus įkalnės, kur atsiveria Jonų (?) bažnyčios bokštai, apsnigti ir nutvieksti žiemiško saulėlydžio; kitas  – pro troleibuso langą nuo Žaliojo tilto – tuo momentu galvojau, kad tikriausiai tokie vaizdai man sapnuodavosi Ispanijoje, kai sėdėdavau įšalusiuose (ispanai gi pernelyg nesirūpina šildymo sistema) namuose, su trim megztiniais ir pledu, už lango pliaupiant lietui ir varvant per tuos nelemtus apelsinus…  Taip išeina, kad Ispanijoje pamilau lietuvišką žiemą. :)

Bandau užsiimti kažkuo ramiu, beveik kasdien pažiūriu po filmą, po truputį kepinėju sausainius. (Nusprendžiau išbandyti iškart kelis receptus, tad dabar jau turiu prikepusi vitražinių eglių bei pabandžiusi po skardą skirtingų imbierinių receptų. Vienas imbierinis tikrai skanus, po poros dienų pasidalinsiu receptu [reiks išverst iš anglų k], nebent kam nors jau dabar reikia..;) )

Tam trukdo tik kažko prikibusi sloga ir tai, kad negaliu užmigt vakarais, o užmigusi jau kelinta diena sapnuoju, kad artėja peržiūros ir reikia pabaigti projektą…:> Ir ta projė vis sapnuojas sapnuojas sapnuojas… Kasnakt. Šiaip tai dabar, kai jau viskas baigės, tai man sunku patikėti, kad sugebėjau padaryti du projektus per semestrą. Kai manęs klausinėjo, kaip aš taip spėju, tai mojau ranka ir sakiau, pfff, taigi čia viskas gerai einasi. Na, ir ačiūdie, kad aš save taip nuteikiau, nuraminau, ir “prabudau” tik po paskutinės peržiūros, ir dabar atrodo, jeigu reikėtų tai pakartoti (dar ir laikant sesiją tuo pat metu!), aš baisiai išsigąsčiau. :) Bet, kaip matom, nieko nėra neįmanomo.

— — — — — — — — — — — —

Šitą dalį tu turbūt norėsi pakomentuoti, G., nes kaip tik ką tik apie tai pasilinkėjom Kalėdų proga..;)  Bet aš tiek dėliojausi vakar vakare gulėdama lovoje, kad būtinai turiu užrašyti ir suprasti, kokią gi aš ten išvadą galų gale priėjau (jei neužmigau).

Galvojau apie vieną knygą (tą pačią juokingu pavadinimu, kurią skolinau jau berods dviems žmonėms, bet kažkodėl abejoju, ar patiko…). Ir kaip ten yra.. Su tais santykiais. Kiek tame kito žmogaus poreikyje yra nesavanaudiškumo ir kiek ego(izmo).

Na gerai, kad teisingai mane suprastumėte, turbūt reikia pradėti nuo įžangos ir viską dėstyti nuosekliai (nors mano moteriškas mąstymas labai norėtų numest keletą nuotrupėlių ir tikėtis, kad kam reiks, tas išsišifruos).  Gyvenime taip jau priimta, ar vakarietiškoje, ar rytų, ar (turbūt) kokioje senovės civilizacijos visuomenėje, kad žmogui reikia kito žmogaus: meilės, supratimo, šeimos ir t.t. Ir ši aksioma visiems suprantama ir žinoma, o aš irgi nieko neketinu čia neigti. Bet, kai aš galvoju, kad man reikia vyro, tai kas yra šitas noras? Kodėl niekad nepagalvojam, o tiesiog imam ir darom tą, ko taip norim?

Keletas veiksnių, kurie nebūtinai veikia mane, bet turbūt egzistuoja:
pirma, baimė (baimė, kad, kaip pasakytų Bridžita Džouns, visą gyvenimą liksiu viena, ir mano kūną ras po savaitės, apgraužtą elzaso aviganio, ar kažkaip panašiai),
antra, nuobodulys (…..?),
trečia, aplinkinių spaudimas (pradedant mamos užuominomis, baigiant jų pačių emociniu-psichologiniu spaudimu, kurio paveikta kartais pagalvoju: o gal tu visai ir nieko?),
ketvirta, egzistencinis nuovargis (nes kartais tik tenoriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, kiek gi galima visąlaik būti stipriai),
penkta, įprotis (na, jums pasisekė, jei per paauglystę tokio neįgijote – vis ką nors įsimylėti, o dingus tam objektui pereiti prie kito, išsirenkant iš esamų variantų geriausią, kuris gal visai nėra geriausias, žiūrint stambesniu masteliu),
šešta, kai tau pačiam su savim nuobodu :)  (čia, man atrodo, geriausias argumentas).

Regis, naktį buvau prigalvojus daugiau, ir suformulavus sklandžiau..
Ir vis dėlto, kas yra tas ilgesys, kuris kartais taip suspaudžia, kad net pačiai juokinga? Ir kam jis man toks duotas.. Aš dabar puikiai gyvenu, aš laiminga – jei tik ne tas jausmas, kad kažkas mane iš vidaus krapšto kabliuku. Krepšt krepšt. Ypač kai labai gražus filmas, arba kai kas nors labai jaukiai apsikabinę stotelėje.

Tai tada ir galvoju: kiek šitame mano nore yra baimės ir egoizmo? Ir net jei kartais suprantu, kad baimės nėra nė krislelio, ir kad man su savim visai nenuobodu, ir kaip niekad gerai gyvenime žinau, ko ieškau, ir kiek daug dar laiko turiu tam surasti…tas jausmas vis tiek sugrįžta. Nors tu ką.

(P.S. specialiai nieko nerašiau apie fizinę trauką, nes su tuo kaip ir viskas aišku)

O dabar, viską perskaičius, galvoju, kad aš jūsų vietoje nieko čia nesuprasčiau.  Nesuprasčiau, kodėl šita mergaitė bėga nuo savęs ir dar ieško tam pateisinimų. O aš tai puikiai žinau, kodėl.:) Nereikia ir psichologo. Kai kurie iš jūsų gal irgi žinote. Ko aš tenoriu – kad mano svajonės su savo išsipildymais tupėtų ten ramiai kokiuose 2013-uose ir nelįstų į dabartį manęs kankinti..

pastebėjimai pro langą
2009/12/07

  • naktį snigtelėjo;
  • kaimynas vedžioja taksą: ir šuns kailis, ir šeimininko puspaltis lygiai tokios pat spalvos.

pastebėjimai šiapus lango:

  • pusrytis 2val dienos: milžiniška riekė mamos keptos baltos duonos su sūriu ir medum + kava + arch paveldo apsaugos konvencijos.
  • katė sėdi ant maketo (kuriam trūksta tik namukų ir želdynų).
  • nerimas jau beldžiasi į duris, laikas lekia. noriu viską suspėt ir antradienį nueit galų gale į repeticiją (praleidau keturis kartus?). na ką, dar pusantros savaitės ir bus viskas. :>  (šįkart tikrai, tikrai turiu omeny viskas)

daydreamin’
2009/12/06

man čia labai gražu.

(po to radau ir originalų variantą, bet po šito jis man baisiai nejaukus atrodo..)

visos dienos kaip sekmadieniai
2009/12/01

Man užėjo ta stadija, kai nieko nebesinorėjo daryt (reikėjo tiesiog nuo vieno darbo pereit prie kito, bet net tam nebuvo jėgų), tai ėmiau ir įsijungiau filmą. Per peržiūras parsisiųstą “Les Aventuriers” (1967), kuriame vaidina Alain Delon (ak ak..) ir lietuvių kilmės aktorė Joanna Shimkus (gražios tos lietuvės, a?). Šiaip dėl jos ir siunčiausi, norėjau pažiūrėt, kas ji per viena, o tik paskui pamačiau, kad ir Delonas ten pat. :) Žodžiu, bonusas.

Pažiūrėjau iki pusės ir einu miegot. Darbai nukelti į ankstų rytą. Išprotėjimas kažkoks, bet..

Vis tiek šitas semestras turės pasibaigti, niekur jis nesidės. :)