atostogos ir egzistencinis tikas

Žiema atėjo Kalėdoms, o juk nieko geriau ir nebuvo galima norėti. Prisiminiau, kai ėjau šeštadienio vakarą pas U., jaučiausi kaip tam stikliniam rutuly, kur papurtai, ir ima byrėti snaigės. O vakar išsigiedrijo ir viskas spindėjo saulėje, keletas vaizdų pribloškė: vienas jų buvo nuo Basanavičiaus įkalnės, kur atsiveria Jonų (?) bažnyčios bokštai, apsnigti ir nutvieksti žiemiško saulėlydžio; kitas  – pro troleibuso langą nuo Žaliojo tilto – tuo momentu galvojau, kad tikriausiai tokie vaizdai man sapnuodavosi Ispanijoje, kai sėdėdavau įšalusiuose (ispanai gi pernelyg nesirūpina šildymo sistema) namuose, su trim megztiniais ir pledu, už lango pliaupiant lietui ir varvant per tuos nelemtus apelsinus…  Taip išeina, kad Ispanijoje pamilau lietuvišką žiemą. :)

Bandau užsiimti kažkuo ramiu, beveik kasdien pažiūriu po filmą, po truputį kepinėju sausainius. (Nusprendžiau išbandyti iškart kelis receptus, tad dabar jau turiu prikepusi vitražinių eglių bei pabandžiusi po skardą skirtingų imbierinių receptų. Vienas imbierinis tikrai skanus, po poros dienų pasidalinsiu receptu [reiks išverst iš anglų k], nebent kam nors jau dabar reikia..;) )

Tam trukdo tik kažko prikibusi sloga ir tai, kad negaliu užmigt vakarais, o užmigusi jau kelinta diena sapnuoju, kad artėja peržiūros ir reikia pabaigti projektą…:> Ir ta projė vis sapnuojas sapnuojas sapnuojas… Kasnakt. Šiaip tai dabar, kai jau viskas baigės, tai man sunku patikėti, kad sugebėjau padaryti du projektus per semestrą. Kai manęs klausinėjo, kaip aš taip spėju, tai mojau ranka ir sakiau, pfff, taigi čia viskas gerai einasi. Na, ir ačiūdie, kad aš save taip nuteikiau, nuraminau, ir “prabudau” tik po paskutinės peržiūros, ir dabar atrodo, jeigu reikėtų tai pakartoti (dar ir laikant sesiją tuo pat metu!), aš baisiai išsigąsčiau. :) Bet, kaip matom, nieko nėra neįmanomo.

— — — — — — — — — — — —

Šitą dalį tu turbūt norėsi pakomentuoti, G., nes kaip tik ką tik apie tai pasilinkėjom Kalėdų proga..;)  Bet aš tiek dėliojausi vakar vakare gulėdama lovoje, kad būtinai turiu užrašyti ir suprasti, kokią gi aš ten išvadą galų gale priėjau (jei neužmigau).

Galvojau apie vieną knygą (tą pačią juokingu pavadinimu, kurią skolinau jau berods dviems žmonėms, bet kažkodėl abejoju, ar patiko…). Ir kaip ten yra.. Su tais santykiais. Kiek tame kito žmogaus poreikyje yra nesavanaudiškumo ir kiek ego(izmo).

Na gerai, kad teisingai mane suprastumėte, turbūt reikia pradėti nuo įžangos ir viską dėstyti nuosekliai (nors mano moteriškas mąstymas labai norėtų numest keletą nuotrupėlių ir tikėtis, kad kam reiks, tas išsišifruos).  Gyvenime taip jau priimta, ar vakarietiškoje, ar rytų, ar (turbūt) kokioje senovės civilizacijos visuomenėje, kad žmogui reikia kito žmogaus: meilės, supratimo, šeimos ir t.t. Ir ši aksioma visiems suprantama ir žinoma, o aš irgi nieko neketinu čia neigti. Bet, kai aš galvoju, kad man reikia vyro, tai kas yra šitas noras? Kodėl niekad nepagalvojam, o tiesiog imam ir darom tą, ko taip norim?

Keletas veiksnių, kurie nebūtinai veikia mane, bet turbūt egzistuoja:
pirma, baimė (baimė, kad, kaip pasakytų Bridžita Džouns, visą gyvenimą liksiu viena, ir mano kūną ras po savaitės, apgraužtą elzaso aviganio, ar kažkaip panašiai),
antra, nuobodulys (…..?),
trečia, aplinkinių spaudimas (pradedant mamos užuominomis, baigiant jų pačių emociniu-psichologiniu spaudimu, kurio paveikta kartais pagalvoju: o gal tu visai ir nieko?),
ketvirta, egzistencinis nuovargis (nes kartais tik tenoriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, kiek gi galima visąlaik būti stipriai),
penkta, įprotis (na, jums pasisekė, jei per paauglystę tokio neįgijote – vis ką nors įsimylėti, o dingus tam objektui pereiti prie kito, išsirenkant iš esamų variantų geriausią, kuris gal visai nėra geriausias, žiūrint stambesniu masteliu),
šešta, kai tau pačiam su savim nuobodu :)  (čia, man atrodo, geriausias argumentas).

Regis, naktį buvau prigalvojus daugiau, ir suformulavus sklandžiau..
Ir vis dėlto, kas yra tas ilgesys, kuris kartais taip suspaudžia, kad net pačiai juokinga? Ir kam jis man toks duotas.. Aš dabar puikiai gyvenu, aš laiminga – jei tik ne tas jausmas, kad kažkas mane iš vidaus krapšto kabliuku. Krepšt krepšt. Ypač kai labai gražus filmas, arba kai kas nors labai jaukiai apsikabinę stotelėje.

Tai tada ir galvoju: kiek šitame mano nore yra baimės ir egoizmo? Ir net jei kartais suprantu, kad baimės nėra nė krislelio, ir kad man su savim visai nenuobodu, ir kaip niekad gerai gyvenime žinau, ko ieškau, ir kiek daug dar laiko turiu tam surasti…tas jausmas vis tiek sugrįžta. Nors tu ką.

(P.S. specialiai nieko nerašiau apie fizinę trauką, nes su tuo kaip ir viskas aišku)

O dabar, viską perskaičius, galvoju, kad aš jūsų vietoje nieko čia nesuprasčiau.  Nesuprasčiau, kodėl šita mergaitė bėga nuo savęs ir dar ieško tam pateisinimų. O aš tai puikiai žinau, kodėl.:) Nereikia ir psichologo. Kai kurie iš jūsų gal irgi žinote. Ko aš tenoriu – kad mano svajonės su savo išsipildymais tupėtų ten ramiai kokiuose 2013-uose ir nelįstų į dabartį manęs kankinti..

Advertisements

7 Responses

  1. gerai gerai tu čia parašei, buvo įdomu skaityti. man dažniausiai pasireiškia pirmas, ketvirtas (vyrai irgi nori, kad jais kas pasirūpintų karts nuo karto) ir penktas veiksniai.

  2. Oi kaip tu cia atvirai ir drasiai :)

  3. ne taip jau čia ir atvirai…
    viskas rašyta įvertinant, kad čia vieša erdvė. nugi neišplėšiau širdies ir nepadėjau ant stalo. :))

    šituose įrašuose vis tiek visada lieka milijonai nutylėjimų… aišku, nuo to man tik geriau. ;)

  4. Malonu, kad pirmoje įrašo dalyje figuruoja ir mano vardas… tiksliau raidė.

    O apie kokią knygą šneki? Turbūt aš jos nemačiau ir nesiskolinau.

    Labai daug ką noriu pakomentuoti, bet jaučiu, kad išeis kaip visada – paršysiu nedaug ir nerišliai.

    Pradedu nuo citatos: “Manoma, kad yra dvi tikros meilės rūšys: nuoširdžioji ir nesavanaudiškoji. Nuoširdi yra viena vienintelė pirmoji meilė, o nesavanaudiška – tik motinos meilė. Visos kitos jau sąlygotos: meilė už grožį, už talentą, už jaunystę, už pinigus, už dar ką nors.” Nežinau, ar su tuo sutikti, tačiau versija yra versija.

    Rašai, kad tame nėra baimės. O aš kaip tik matau jos daug. Tik ji atvirkščia. Čia tu rašai, kad baisiai nori kažko, o pabaigi – kad nori to kada nors, ne dabar. Bijai norėti ir bijai to, ko nori. Iš to kyla susivaržymas, iš jo – dar kas nors, ir taip be galo. Ir gaunasi “pradėsiu gyventi rytoj” sindromas. Loop (o kai pajauti, kad jau loop, tai ženklas, kad reikia kažką keisti).

    Trečia priežastis – manau, veikia ne tik mama ir dėmesio verti ar neverti bičai. Labiau veikia “kultūra”. Pradžioj rašei, kad tai būdinga visoms civilizacijoms, bet, manau, ypač pabrėžiama vakarietiškoje. Kiekvienas filmas, daina, prekė… Per visur mums grūdama idealios (?) meilės iliuzija. Arba kad jei esi vienišas, tai būtinai ir nelaimingas. Ir kad meilė slepiasi už kampo ir dargi tavęs laukia. Ir kad jei tau 16, ir tu dar nekalta, tai ir liksi senmerge. Ir kad 30metis nevedęs vyras yra svajonių jaunikis, o tokio pat amžiaus moteris – beviltiška senmergė. Ir dar begalė begalė šlamšto. Ir visa tai plauna smegenis ir veikia! Tai ir graudiniesi žiūrėdama meilės istoriją, apsikabinus tik katę ar pagalvę.
    Ir tos porelės, jaukiai apsikabinusios… kartais man norisi dantis jiems išdaužyt… iš pavydo! :D

    Ketvirta priežastis. Kad tik nesigautų, kad susrasi kokį “mamytės sūnelį”, kuriuo pati turėsi rūpintis. Tai kartais gerai, kai ne perdaug. O bendrai tai turiu sutikti, kad net man kartais norisi, kad manim pasirūpintų. Nors puikiai atsimenu, kaip kažkada sakiau, kad man labai gera vienai. Kai niekuo nereikia rūpintis ir pergyventi. Santykiai mane dažniausiai kankina, neišvengiami konfliktai, ar koks nors susivaržymas, netgi derinimasis prie kito žmogaus. (Čia prisiminiau vieną draugą, kuris ir sakydavo, kad meilė tiesiog privalo kankinti) Aš katinas, vaikštau vienas, kur noriu, ir kada noriu. Ir apskritai manau, kad santykiams reikia daugiau stiprybės, nei būnant vienai. Ir tą “norą, kad tavim pasirūpintų” perfrazuočiau į norą būti lepinamai dėmesiu.

    Šeštoji priežastis, mano manymu, reikalauja ypatingo žmogaus. Ne šiaip kokio “pašaliečio”, įsimylėto dėl penktos priežasties įpročio. Tokio, kurį galėtum mylėti “už grožį, už talentą, už jaunystę, už pinigus, už dar ką nors”. O tiksliau tokio, kuris moketų sudominti ir praturtinti tavo asmenybę, įnešdamas į gyvenimą ir bendravimą kažką TOKIO. Ir tai jau kvepėtų tuo, ką Milašiūnas (o gal Berne, neatsimenu) vadino pilnaverčiais santykiais. Jei, aišku, pavyktų tokius santykius sukurti. O gali būti, kad tiesiog gautum palydovą eiti į kiną, klubą, kavinę ar pasivaikščioti. Bet tam tinka ir (geriausias) draugas ar draugė.

    Ir apibendrinant – vis dėlto viskas man atrodo labai egoistiška (bet nesmerktina). Nes žmogaus tau reikia ne dėl to, kas jis yra, o dėl tavo pačios vidinio poreikio. Lyg būtų siūlomas darbas, pareigos – vaikinas. Ieškoma kandidatų. Yra laisva vieta, ir ją užimti gali bet kas, kas atitinka reikalavimus. Iš n kandidatų gali išsirinkti geriausią, arba žiūrint iš kitos pusės – mažiausią blogybę. Nežinau, ar darbo rinkoje būna toks variantas, kai atsiranda TOOOOKS specialistas, kad specialiai jam sukuriama darbo vieta, nes firmai reikia būtent jo! Meilės “rinkoje” tai šiek tiek kvepia “tuo vieninteliu” arba meile iš pirmo žvilgsnio, o tai jau irgi abejotinos sąvokos. Bet ką aš bandau pasakyti – kad reikia mylėti (vertinti) žmogų už tai, koks jis yra ir būtent jam ir su juo kurti santykius, o ne bet kokį atsitiktinį tipą įstatyti į jau paruoštą santykių modelį vien dėl to, kad tuščia vieta negražiai atrodo.

  5. wow, va čia tai komentaras! aš pamaloninta, U. ;)
    kaip čia dabar trumpai tau atsakyti….:> :D

    na, visų pirma, sutinku dėl tos mūsų kultūros smegenų plovimo, ypač kai filmuose santykiai visada idealūs, o žmonės super gražūs, kas realybėj ne taip dažnai būna. nors kartais ir realybėj gaunasi visai panašu į filmą, jei visos (t.y. abi) pusės yra suinteresuotos “žaisti gyvenimą” pagal kokias nors susikurtas taisykles. :) žaisti romantiką/poeziją/filmą kasdienybėje. daug atleisti, daug nuleisti negirdomis, truputėlį įsivaizduoti..

    ketvirta: dėmesys dėmesiui nelygu. aišku, aš čia turėjau omeny ne tiek dėmesį, kiek atsakomybę, kuri kartais vargina ir labai malonu, jei ją už tave kas nors prisiima, nors tai tebūtų koks nors nereikšmingas kasdienis sprendimas, arba paslauga… (nuvežt, nupirkt, išrinkt, sukt į kairę ar į dešinę, ta kavinė ar ana, kuris sūris geresnis?) ..ir nelinkėk tu man to, ką ten pirmam pastraipos sakiny parašei! :D

    dėl šešto gerai parašei. nes šiaip tai visi savyje turim tos stiprybės, talentų, pomėgių, norų, kurie užpildo gyvenimą, ir jei turi pakankamai veiklos, kurią labai mėgsti… arba, pvz, jei tavo charakteris reikalauja bent trupučio vienatvės ir laiko sau.. tada savaime užtenka ir draugų kompanijos. :) o jei jau atsiranda kažkas tokio, kaip tu sakai, tai reikia nežiopsot ir turtint tuo tokiu savo asmenybę..:D

    o paskutinė pastraipa tai geriausia, nėr ką pridurt. ;) na, apie tą kandidatą, kuriam sukuriama speciali darbo vieta..:D nu čia super pasakyta. (aš mėgstu metaforas, cha)

  6. 2013? 2012 pasaulio pabaiga! gyvenkim cia ir dabar!

  7. oi, Aiste, visai pamiršau, kad pabaiga. (čia majai taip išpranašavo?) bet netikiu, kad Žemė sprogs. ;) tiesiog po kiekvienos pabaigos ateina kažko kito pradžia.

    gyvenu čia ir dabar, žinok, bet taip, kaip sugalvojau, kad yra teisingiausia. :) geriausia dalis tame yra tai, kad taisyklės sugalvotos mano ir galiu bet kada jas pakeisti.
    galiu net nepranešti, kad pakeičiau. cho cho. ;)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: