Archive for January, 2010

paerzinsiu
2010/01/30

2009-04-20, Londonas

Šitiek mėnesių žiemos yra per daug. Maždaug dvigubai per daug (kad ir kaip gražu būtų lauke kai sninga).

Šiandien išsitraukiau ir apsiaviau išleistuvių aukštakulnius, pastovėjau prieš veidrodį, pagalvojau, kad visai gražu, ir padėjau atgal į spintą. Neįsivaizduoju, kur galėčiau su jais išeit  ir kas mane prilaikytų, kad nenugriūčiau. :) Būtų gerai juos panaudoti per diplomo įteikimą, nes jei ne tada, tai jau nežinia kada (dar po ketverių metų?).

Tada dar apsirengiau vieną ir kitą, ir trečią sukneles. Pagalvojau, kas prie jų tiktų. Pakabinau į spintą.

Velnias, kaip noriu pavasario!..

ką bepridursi
2010/01/30

radau.
tiesiog pagalvojau, kad labai tinka prie mano blog’o pavadinimo. nors į manąjį telpa ir daugiau lauktinų dalykų.

i can read

sniegas, Rerichas
2010/01/26

Roerich "Mount of Five Treasures (Two Worlds)" 1933

Daug kartų jūs išgirsite gyvenimišką frazę „Aš nutolau ir po to vėl priartėjau“. Mokėkite atsakyti: „Kiek galimybių jūs praradote šokdamas tokį šokį!“ Deja, nesuskaičiuota, kiek žmonija praranda tokių asmeninių šuolių metu. Pasipūsdami pasitraukia ir vedami egoizmo vėl priartėja.  Tikrosios žygio pirmyn-atgal priežasties neįvardijimas gali pratrinti grindyse skylę.
(Agni Joga)

Panašiai ir jaučiuosi. Tolstu, artėju, vėl tolstu. Verčiu kaltę orui/žiemai/dėstytojams/tvarkaraščiams/atsitiktinumams/pms’ui… Tomis dienomis, kai būnu supernelaiminga, galvoju: na ir kvaila aš. Kažkaip atsigaunu, vėl artėju, kylu, džiaugiuosi. O kažkurį rytą prabudus vėl nenoriu keltis. Jau turėjau išaugt iš šito amžiaus.. :)

Šiandien prabudau vėl laiminga, už lango snyguriuoja. Norėčiau tokiu oru sėdėt namie ir skaityt “Raktą į teosofiją” (baisiai sunkiai skaitėsi kai pradėjau anądien, bet gal dabar būtų geriau).

(Vakar perskaičiau, kad jei žydų berniukas protingas, pagal tradiciją jis turėjo tapti mokytu vyru – jam surasdavo turtingą nuotaką, apvesdindavo, o jis studijuodavo ir gyvendavo iš žmonos pinigų. Tai nebuvo laikoma gėdingu dalyku, nes mokslas buvo vertybė ir mokslo siekimas visaip skatinamas.  [iš ekskursijos aprašo, rasto internete])

__________
2010/01/21

– – — – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Regis, nesuteikiu priežasčių (išskyrus kartais užeinantį depresyvumą) manęs nemėgti ar vengti… Bent jau kiek sugebu pažvelgt į save iš šalies.

Deja, niekas per savo gerą išsiauklėjimą nepasakys man, kokios jos.:>
Užburtas ratas.

(bet aš tave mėgstu)

fikcijos, realybė, galiniai kiemai
2010/01/21

pasakiškų radinių diena. :)

(aišku, radinių kiekis proporcingas laikui, praleistam naršant ir ieškant inspiracijų/analogų savo projekčiukui. deja, randu krūvas daugiabučių/teatrų etc., nuorodas į kuriuos galėčiau siuntinėti kursiokams arba “kaip gaila, kad neradau šito praeitą semestrą”, tačiau to, ko man reikia, kažkaip ir nematau…:>  )

o čia tas radinys: Filip Dujardin fotografija ir “fotografija”, t.y. montažai, virstantys fantastiniais, keistais ar neįmanomais statiniais. pastatų “blogoji pusė”, ir dar sandėliukų serija (žr jo puslapy), kuri man labiausiai iš viso šito patiko.

Bartas !
2010/01/20

Priežastis, kodėl verta žiūrėti TV: vakar pamačiau reklamą, kad “Jono Meko vizualiųjų menų centre” pradeda rodyti Šarūno Barto filmus. Kasdien 13val ir 16val, filmų tvarkaraštis JMVMC puslapyje. Studentams 5Lt.

“Laisvė”

Bartas tai man kaip koks lietuviškas Tarkovskis… filmai kaip fotografijos, kaip simboliai, kaip metaforos… “Septyni nematomi žmonės” gal proziškesnis; “Laisvė” – lėtas lėtas ilgas filmas, kelionė per dykumą – tik tiek ir atsimenu, nei pradžios nei pabaigos, iš visų pusių dykuma/smėlis/tyla; “Namai” – įspūdingiausias, žiūrėčiau dar, vaizdai užgriūva tave, taip ir lieki su jų našta, lyg po tiršto sapno..
Na, yra jo filmuose to slogumo (ypač kai kažkada žiūrėjau du iš eilės), bet juk poezija ir atsiranda iš ilgesio/nerimo/troškimo. Tai į tokią poeziją ir fotografiją filmo forma labai malonu pasižiūrėti. Ir paskaityti.
Iš nematytų labiausiai noriu nueiti į jau nuo kokių 15-os įsidėmėtą (iš kažkokio straipsnio ŠAtėnuose) “Koridorių”, ir ką tik internete apžiūrėtą/apskaitytą “Trys dienos”.

Šiaip yra ir youtube dauguma tų filmų, išskaidyti gabaliukais, bet aš niekad tokių dalykų tokiu būdu nežiūriu – kažkaip gal nepagarbu…:> Ir, aišku, kokybė ne ta. Ir atmosfera patalpos nelabai tinka. Nes tuos filmus reikia “išlaikyt” iki galo, tai iš kino teatro bent jau nepabėgsi keliom minutėm susitept sumuštinio (taip išblaškydamas visus vaizdus) arba neatidėsi pusės filmo kitai dienai (kaip aš mėgstu padaryti).

Ai, dar radau ir interviu bernardinuose. Rekomenduoju.

– – – – – – –
2010/01/16

“gal tai nuovargis
bet jei nuovargis tai tiktai nuovargis
nes ir jo paslaptis vis labiau panaši
į mūsų bejėgiškumą
prieš tai kas šalia
kas yra gal tik tiek kiek yra”

D.K.

tos kelios eilutės dažnai iškyla atminty ir mane guodžia. guodžia tada, kai nori visoms vienatvėms suteikti pateisinimą, pateisinimą visiems bėgimams nuo žmonių (nes šįvakar norisi sakyti: “kai esu šalia tavęs, džiūstu kaip gėlė be vandens”, o juk daug gražiau skambėtų “kai tavęs nėra šalia”, nes ilgesys daug romantiškesnis už abejingumą) ir visiems poelgiams, kurie atrodo kvailai, bet tik todėl, kad mergiotiškų vilčių stalčiukus laikau uždarus nuo jūsų, žiūrinėju juos prie užrakintų durų, galų gale, taip nieko ir nesulaukusi, po vieną juos ištuštinu, išvalau šlapiu skuduru, nubraukiu tris ašaras (vėlgi mėgstu asmenines, o ne viešas melodramas), ir užveriu iki kitų pavasarių.

pavasaris šiuo atveju ne metų laikas. šiuo atveju tai laikas, kai apsivelki sijoną, įsisegi raudoniausius auskarus ir peržiūri visas užbrauktas viltis  – jei nei vienos nebeturi, sukuri kokią naują. taip gyvenau kai buvau mergaitė-poetė. su tūkstančiais pavasarių kasmet. arba vienu ištisu, nuo sausio iki sausio.

nebesu ta mergaitė – bandau gyventi šviesiai, ramiai, tiesioj linijoj, tačiau kiekvienas bandymas gyventi be skausmo tegali baigtis tik apatija.  juk ir pati labiau mėgstu aistringuosius, net jei jie verkia, verkšlena, ilgisi, ar elgiasi kaip pamišėliai.  nemėgstu apatiškųjų, o iš savęs auginu būtent tokią – nesužeidžiamą, neįžeidžiamą, nepavydžią. tai kas gi čia gero gali išaugt? :)

kiekvieną kartą galiu pasirinkti: arba “tai pralaimėjimas”, arba “gal tai nuovargis, bet jei nuovargis, tai tiktai nuovargis”. renkuosi antrą ir šitokiu būdu tampu stipriausia mergaite kokią tik pažįstu. (bet tai dar nereiškia “laimingiausia”)

bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

(tas pats D.K.)

jau dabar žinau, kad pavasaris išves mane iš proto
2010/01/13

Viską va šitaip susidėliot ir susinumeruot:

spausti ant paveiksliuko, jei norite pamatyti didesnį

“Viską” – tai save ir gyvenimą. Kaip patogu būtų. (nebijokit, ironizuoju)

(žr daugiau fantastiškų Maurizio Pellegrin darbų jo puslapyje)

Dar norėčiau, kad mano protas pasiektų budistinę ramybę ir nereikalautų to, ką, kaip aš žinau, po to sau vistiek uždraus. Labai įdomu gyventi kūne, kuriame pešasi dvi, viena kitai vis ką nors drausdamos/paliepdamos/viena kitą pasmerkdamos. Nepaisant įdomumo, laikau tai yda. Gal vienintele, kuri trukdo gyventi (nes kitos ydos lengvai pataisomos ir, beje, užkliūva tik man pačiai). Ir dar, deja, jaučiu, kad taip bus tol, kol protas nenusileis jausmams. :) Nieko, mes dar pažiūrėsime, kas čia laimės..

Bet vis dėlto labai smagu nusilakuot nagus raudonai (trečiąkart gyvenime), nors užvakar aš į juos kreivai žiūrėjau ir galvojau, ar ne per raudoni jie čia man. Bet labai gerai prie to naujo siauro pilko sijono (kartu su juodu golfu ir raudonais auskarais). Hm, tas sijonas geresnis nei čia nuskambėjo. Ar reikėjo rašyti “siauras ir aukštu liemeniu”?.. (minkštas ir švelnus, ir vilnonis, todėl galima eit nors ir į pūgą)

– – – – – – – – – – – – – — – – – —  — — –  — – – — – – – – – — – –  – ——  –

Mintims praskaidrinti (įspėju visiems laikams: geriau neimkit į galvą ko čia prirašinėju, tik žiūrėkit paveiksliukus ir nuorodas, nes nuo mano pasvarstymų net man pačiai pasidaro sunku “ant skrandžio”):
toks visai neprastas taisyklių sąrašas vyrams.

Nors šiaip jau, būdama vyras, vis tiek nieko iš jo neišmokčiau – per daug “if” sakinių, ypač punktuose nr 6 ir 7 bei jų sąryšyje…:>

blyškūs fotovaizdai: pusryčiai / gėlės / daikteliai
2010/01/03

..ir dar pienas / vaisiai / baltos paklodės / šešėliai

baltas ir pastelinis Jen Gotch pasaulis:

jei norit daugiau – štai fotografės flickr, puslapis ir blog’as.

kalėdiniai sausainiai
2010/01/03

Kol nevėlu, sudėsiu. Be to, manau, kas turėjo gaut siuntinukus, jau tikrai gavo ir staigmena nebus atskleista.:)

SKANIAUSI:

Gingersnap cookies (iš simplyrecipes)

(foto, deja, nėra)

225 g sviesto
250 g + 2 šaukštai cukraus
0.5 šaukštelio vanilės ekstrakto
2 maži kiaušiniai arba 1.5 didelio kiaušinio
1/3 stiklinės (113g melasos)
330-375 g miltų (interneto converteriai skirtingai traktuoja tą “cup”)
2.5 šaukštelio kepimo miltelių
0.5 šaukštelio druskos
2.5 šaukštelio cinamono
2.5 šaukštelio malto imbiero
1/8 smulkiai maltų juodųjų pipirų

Eiga:
1. Išsukti sviestą – kol pasidarys minkštas; suberti cukrų ir trinti kol masė pasidarys šviesi ir puri. Sudėti vanilę (aš įlašinau porą lašų to vanilės ekstrakto, kur parduodamas mažulyčiais buteliukais) ir kiaušinius, trinti iki purumo. Supilti melasą ir sukti kol susimaišys. (Jei Lietuvoj parduodama melasa ir žinot, kur ją pirkti, tai dėti tokį kiekį kaip rašoma recepte. Aš jos neieškojau, o pasidariau deginto cukraus skystimo – apie jį vėliau.)
2. Persijoti birius ingredientus ir po trečdalį sudėti į tešlą maišant tol, kol masė taps vientisa.
3. Iškloti kokį nors nelabai didelį, pailgą ir neplokščią indą plėvele, skirta produktams vynioti, tešlą sudėti į indą, gerai suspausti, plėvelės kraštus užvynioti ant tešlos… taip aprašyta originaliame recepte. Žodžiu, esmė yra suvynioti ir gerai suspausti. :) Dėti į šaldymo kamerą ir šaldyti kol gerai sustings, geriausia per naktį.
4. Išimti tešlą, išvynioti, supjaustyti tešlos “dešrą” plonomis riekelėmis ir dėti į kepimo popieriumi išklotą skardą, paliekant poros cm tarpus. Kepti 175 C temperatūroje 7-12min.

Problemos, su kuriomis susidūriau: verčiant iš amerikietiškų cups nelabai aišku, kiek gi ten tų miltų dėti. Paėmus variantą, kad 1cup=110g, atrodo, pamažinau, todėl tešlą pavyko supjaustyti tik vandeniu suvilgytu peiliu – buvo per minkšta. Sausainiai bekepdami trupučiuką išskydo ir nebeteko formos, taigi tas šaldymas inde kaip ir neteko prasmės. T.y. sausainiai nebuvo stačiakampiai. :) Bet aš nelaikyčiau to bėda, nes gavosi skaniausi iš visų šiemet bandytų receptų. Manau, įdėjus daugiau miltų, viskas susitvarkytų. Ir gal nereikėjo man dėt Karališkų…:>

Deginto cukraus skystimas: tokį darydavau kai paauglystėj su močiute sode kepdavom meduolį, o dabar nusižiūrėjau proporciją KepyklojNr.5: 175g cukraus + 100g vandens. Gaunasi apie 250g. Eiga ten aprašyta, tai aš nesikartosiu…

OPTIMALIAUSI:

Sonatinos švediški sausainiai (iš “Sonatinos receptų“)

Paprasti ir skanūs, gana kieti (palyginus su gingersnaps). Turbūt nesigavo tokie ploni, kaip turėjo, be to, gerai neišsiplakė cukrus, tad jo kristalėliai matėsi iškeptuose sausainiuose. Skonis nuo to, aišku, nenukentėjo..:) Visa tai ir, kaip man atrodė, per šviesią jų spalvą užmaskavau glajaus piešiniais. Manau, niekas nieko ir nepastebėjo. ;)

NEĮPRASČIAUSI:

Vitražinės eglės (Stained glass cookies – vėl iš SimplyRecipes)

Atsiprašau už neestetišką nuotrauką, deja, kitos ne ką geresnės...

Šiaip galėtų būti ir ne eglės, bet mano atveju buvo jos. :) Pagal šabloną iš popieriaus… Nes formelės, kurias turim, per mažos.

Šį eksperimentą galima laikyti gana vykusiu, bet kad perfect, tai nepasakyčiau. :> Ta tešla kažkokia neprognozuojama, gal vėl per mažai miltų. Su saldaininiu vitražu irgi teko pavargt – “pirmame blyne” sudegė, nespėjus iškepti tešlai, tai vėliau teko imtis visokių gudrybių. Šiaip tai labiausiai norėtųsi, kad išpjaustyti jie tokią formą ir išlaikytų, o ne kraipytųsi į visas puses lyg pašėlę. :/ Na, tai rezultatas toks, kaip matote.

Naudojau saldainius Bon Pari, nes, aišku, tų amerikietiškų vargu ar LT būna.. Beje, padėti atseit “šaltai” ant virtuvės palangės, sausainiai drėksta, o saldainis tirpsta (?!!), teko netgi perkepti dalį iš naujo, bet štai pora iš tų, kuriems įtaisiau virveles ir kurie užsilikę kabojo ant mano kamštinės lentos, išsilaikė iki dabar (13dienų) – ką tik suvalgiau paskutinį. Išvada – tikrai galima tokiais puošti eglutę.