Archive for August, 2010

kiekviena diena per trumpa apsispręsti
2010/08/29

I still find each day too short for all the thoughts I want to think, all the walks I want to take, all the books I want to read, and all the friends I want to see.
(John Burroughs)

2010-07-10, swedbank terasoje su J.

ruduo ir lyja
2010/08/23

O maniau, kad viskas bus aišku.. Gyvenu kaip eilėraštyje: be didžiųjų raidžių, be kablelių, todėl prasmės jungiasi tai vienaip, tai kitaip – kaip papuola. Tu man nepadedi jų susidėlioti, tik dar labiau sujauki, žinoma, ne iš blogos valios.
Šiandien nusipirkau knygą, R.Gary “moters šviesą”, vien dėl žodžių, kuriuos perskaičiau atsivertus atsitiktinį (41-ą) puslapį: “Aš tau paskambinau ir su tavim kalbu , nes nebesugebu mąstyti, o žodžiai liejasi, kad padėtų mums išsisukti iš bėdos. Žodžiai – savotiški oro balionai, leidžiantys plūduriuoti paviršiuje. Aš tau skambinu, kad kitame laido gale pats savyje susigaudyčiau.”

Šventoji, 2010-08-13

Bet viskas, galų gale, viskas, dėl ko gali būti neramu, yra taip nesvarbu, kad net neverta apie tai kalbėti. O jei jau kalbėti, tai tiek, kad žodžiai užtvindytų visą kambarį, iki kulkšnių, iki kelių, iki knygų lentynų, ir tada, jei pamestum ką ant grindų, tai niekaip, niekaip neberastum tarp tų žodžių. Tik va, nežinau, kur rasti vietą, kurioje galėčiau visus tuos žodžius paleisti.

gėlės ir metalas
2010/08/10

Regis, niekad nesu čia publikavus lietuvių darbų (išskyrus foto), bet va atradau vieną menininkę, kurios kūriniai mane nuo pirmos sekundės sužavėjo. Labiausiai gal tuo, kad “aš tikrai taip nebūčiau sugalvojus”.

O štai Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė sugalvojo. :)

Labiausiai man patiko darbai, kuriuose derinamas metalas ir siuvinėjimas kryželiu. Pirmiausia pamačiau šviestuvą, pagamintą iš originalios „Riga-17“ skalbimo mašinos detalės:


Mielai įsigyčiau štai tokią lėkštę, “prikrautą” vaisių:


Beje, prieš porą dienų, po to, kai jau buvau atradus šituos darbus internete, vieną iš tokių lėkščių mačiau pro langą interjero detalių salone senamiesty. Rodžiau ją bendrakeleiviui ir džiūgavau.

Štai čia truputį iš arčiau, jei nesitiki, kad tikrai siuvinėta:


Na, ir dar:

siuvinėti šaukšteliai

1) dvi lygintuvų detalės, apaugusios melsvomis gėlėmis ir taikliai pavadintos "Objektai palyginimui"; 2) siuvinėta siena (!)

Didžioji dalis nuotraukų paimta iš autorės puslapio (peržvelkit jį, ten yra ir daugiau, pvz išsiuvinėti automobiliai…), kita – iš interneto.

Tiesa, pamiršau paminėti labai smagiai ironiškas servetėles su cepelinų/silkių/šaltibarščių vaizdais ir nertais krašteliais (irgi ieškokite minėtame puslapy).

dienos klausimas
2010/08/06

ar jums nesunku, kad reikia visada visada ir be jokių išimčių pateisinti tėvų lūkesčius? bent jau jie taip norėtų.

kai nepateisini, jautiesi kenkiantis ne sau, o, kažkodėl, jų gyvenimams.

ir štai, pokalbis telefonu, ir aš jau jaučiuosi kalta, kad šiemet nestojau į magistrantūrą. nesvarbu, kad suplanuota tai padaryti kitąmet.

gyventi tarp gėlių ir nelygių sienų
2010/08/05

The World of Interiors (2009 spalio nr.)
fotografas:
Ricardo Labougle

(šitam blog’e pamačiau)

vakarai pas KMB
2010/08/05

Prisiminiau vakarykštę frazę žiūrint nuotraukas: “Ne, čia ne figos, nes datulės ant medžių neauga.” :)

Ir vis dėlto tas kambarys turi kažkokią ypatingą (gerą) aurą.
Ten būtų tikę sulaukti pro langą įskrendant to apkalbėtojo kamuolinio žaibo.

pievos, melionai, sijonas iki žemės
2010/08/02

rainas tigras Saulėtekio pievose

Būna kartais pagirios, nors iš vakaro tarsi negeri. Ypač jos būna kai reikia anksti keltis ir važiuot susitikt su klasioke centre. Tada galvoji – ar aš pilno proto buvau, kai siūliau tiktis 10 ryto, mat “labai seniai begėriau pusrytinę kavą senamiesty”… Po to valgai melioną klasiokės bute Vokiečių gatvėj, aptari mokyklos laikus, ir mintis važiuoti į miestą anksti vėl atrodo nebebloga. :)

Po to reikėjo truputį užsukt į šiaurės miestelį. Iš jo leidausi per tą kalną, nuo kurio leisdavomės su L., kai grįždavom iš Rimi nusipirkę bandelių su marcipanais; ta mintis galėjo būti skausminga, bet nebuvo. Ne, šitos mintys nebebūna skausmingos. Ir prisiminiau tada, kad kažkaip tą dieną kai nuo ten leidausi (maždaug prieš du metus), o gal dieną prieš, ėjom su J. pas Z. ant stogo žiūrėti filmų. Nepamenu, kodėl, bet naktį prieš tai buvau mažai miegojus, o pasaulis fokusavosi kažkaip sekmadieniškai, vasariškai (gatvėse mažai žmonių, viskas sausa, karšta, saulėta). Ant stogo filaretuose žiūrėjom filmus ir jutau vasarą beveik taip, kaip ir turi jaustis vasara. Šią vasarą panašiai, tik daug intensyviau – net sunku susidėlioti galvoje skirtingas istorijas. Ši vasara yra stebuklų vasara, viskas klostosi taip, kaip ir turi.

Iš Žirmūnų parėjau namo pėsčiom, ką buvau seniai darius. Užsukau į Ąžuolyno knygyną (ko irgi šimtą metų nedariau) – jis pats knygyniškiausias knygynas, man nuo vaikystės taip atrodė. Saulėtekio obelų sode sustojau po slyva ir prisikrėčiau kelias geras saujas raudonų slyvukų. Akies krašteliu žiūrėdama į naujosios Paleko VU bibliotekos statybų aikštelę, valgiau juos ir spjaudžiau kauliukus po kojom; nei prieky, nei už manęs taku nėjo joks žmogus. Kai rankos lieka lipnios nuo slyvų sulčių, tai vėl galvoji: vasaravasaravasara… O po to pievoje sutikau nedidelį tigrą – jis maloniai ir su filosofišku atlaidumu sutiko padaryti fotosesiją žolėje (žr. nuotr.).