ketvirtadienio skaitinys (M.Frisch)

Vakar vakare parėjau visa laiminga (buvo labai gera diena), kadangi dar miego nenorėjau, persirašiau porą ištraukų iš neseniai baigtos Max’o Frisch’o knygos “Tarkim, aš Gantenbainas”. Šitą knygą perskaičiau per keturias dienas (310psl.), tiesiog prarijau. Va, atsimenu, vasarą ir rudenį porą mėnesių skaičiau Aną Kareniną, po to pasikankinau su Gary “Moters šviesa” (nu kažkaip iš Gary geriau tikėjausi..), o po to pasiėmiau jau kelis metus lentynoje gulintį “gantenbainą”, pirktą kadaise už 3Lt, ir va – galų gale tas grynasis skaitymo džiaugsmas. :)

Šioje knygoje (cituoju nuo ketvirtojo viršelio) skaitytojas nukeliamas į anoniminio pasakotojo, kuriančio savo “aš” eskizus ir paeiliui susitapatinančio su išgalvotais veikėjais Gantenbainu, Enderlinu ir Svoboda,  – vyriškos vaizduotės pasaulį. Siužeto nepasakosiu, bet tiesiog neatsitraukiamai įdomu. Reikės paieškoti kitų to autoriaus knygų (lietuviškai išleistos dar mažiausiai dvi).

Pasak Maxo Frischo, “kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją, kurią laiko savo gyvenimu”. Tai taip tinka man šiom dienom!

.

O štai ir ištrauka (bus jums ketvirtadienio skaitinys):

“Vyras, kenčiantis dėl savo moters, pats kaltas… Kas daro vyrus priklausomus: jų panieka moteriai, kurios patys sau nepripažįsta; todėl jie priversti idealizuoti ir apsimesti aklais; kai realybė juos pamoko, jie bėga pas kitą, tarsi ta kita – ne moteris, ir negali atsiplėšti nuo savo svajonės… Kas kelia panieką: moterų pasyvumas, jų koketavimas net tada, kai kalbama apie visai kitus dalykus, jų pastovi pozicija vyro ir moters santykiuose; visi kiti interesai pasirodo esą dingstis arba maskavimasis, arba intermedija; jų nenumaldomas meilės troškimas, jų pripratimas prie to, kad jos aptarnaujamos (degtukai), nuolatinė privilegija nusivilti, apskritai jų polinkis priekaištauti, o priekaištą reikia dar ir atspėti, jų mokėjimas tylėti, jos nori ir gali likti pačios sau neįžvelgiamos, jų mokėjimas kęsti, jų naudojamas triukas dėtis auka, be to jų baisus sugebėjimas nusiraminti bet kurią akimirką, jų polinkis flirtuoti, net jei jos laimingos, jų pasiryžimas ir gudrybė leisti veikti vyrui, o jei vyras, kad galėtų veikti, nori sužinoti, ko jam tikėtis, jos meistriškai palieka klausimą neatsakytą, jos perleidžia jam teisę spręsti ir tuo pačiu atsakomybę, apskritai, jų įžeidumas, jų globos ir saugumo poreikis ir dar jų šmėkliškas neryžtingumas, trumpai tariant: jų burtai… Vyras dedasi tuo didesniu riteriu, kuo daugiau paniekos savy slepia… Biologinis skirtumas: moteris gali per vieną naktį pabūti su dešimt vyrų, bet vyras – negali su dešimt moterų; jis turi jausti aistrą, o ji gali leisti viskam vykti ir be aistros; todėl paleistuvė gali egzistuoti, o jos vyriškas atitikmuo ne. Moteris, vyro tuštybės verčiama vaidinti, apsimeta ištirpusi palaimoje, net jei jos nejaučia; vyras niekada tikrai nežino, ką moteris iš tikrųjų patyrė; save atveria vyras, o ne moteris; dėl to jis tampa nepatiklus… Moteris yra žmogus tol, kol ją kas įsimyli, kartais ir po viso to; kai tik ją pamilsta – ji stebuklas, vadinasi, nepatikima…”

Advertisements

5 Responses

  1. reit toliau tęst Simone de Beauvoir skaitymus :
    visapusiškai kalba apie moteris .
    teigiamai, neigiamai, kritiškai, istoriškai ..

    ir : taip! emancipacijai ir sveikam protui!
    (juk nelinksėsim galvoj ir jaukiai nesutiksim su šitais teiginiais ? pirmiausia turim užimti sau deramą vietą savo nuosavoj sąmonėj)

  2. faina ištrauka.

    o Romain Gary “Moters šviesos” taip ir nebaigiau skaityt, nors pradėjau rugpjūčio pabaigoje skaityti. ir net nežinau, kodėl man tas romanas taip stringa.

  3. as irgi Ana Karenina skaiciau pora menesiu bet su pertraukom, ir angliskai, tai galiu pasakyti skaitymo greitis labai issauga atjungus interneta;) bet knyga paliekanti ispudi ir ispauda, kaip ir visos rusu rasytoju,
    beje anotacijoje buvo parasyta “many believe that A,K, is the best novel ever written” o_O

  4. geras skaitinukas.

    (o man tai Karenina suėjo per dvi savaites, bet gal kad buvau išvažiavus atostogauti su mama, o ir knygos temos su gyvenimu tuo metu susisiejo)

  5. Istrauka nebloga, tikrai nebloga, reflektuoja kai kurias vyriskas mintis. Geda, bet prisipazinsiu: kai pajuntu, kad vienoj ar kitoj situacijoj moteris, naudodamasi tuo, kad ji moteris, bando diktuoti savo taisykles (taip, kaip istraukoj), tuomet pradedu mintyse nieksingai dziaugtis tuo, kad uztat, jos skirtingai nuo vyru, turi kur kas trumpesni zydejimo, gal net galima pavadinti “gyvenimo kaip savo lyties atstoves” laikotarpi. Taip, dabar jos grazios, uztat kiekviena diena turi gyventi su zinojimu, kad tai greit praeis, kaip cia viska suspejus. Kiekviena ju – tarsi pelene, kuri turi laiko tik iki 12, o stai vyrai panoreje linksminsis iki ryto. Kai nustos traukti savo isore, jie gales traukti tuo, ka turi (prikaupe). Sitaip isimascius tampa nebepikta, net pradedi jausti gailesti: isties, o ka joms belieka daryti, jei ne kombinuoti. Ir as taip elgciausi ju vietoj, bandyciau ieskoti kuo tvirtesniu kamienu, slietis prie ju, kad tik, kai mano lytinis patrauklumas naturaliai pasipuos ikapem, nereiketu likti vienai, kad tik butu suburtas ratas zmoniu, kuriem esu reikalinga, ir ne siaip reikalinga, o namber uan.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: