Archive for May, 2011

[fotografija] – Elliott Erwitt
2011/05/30

Elliott Erwitt – (g. 1928 liepos 26, Paryžiuje) fotografas, žinomas dėl savo juodai baltų kadrų, atspindinčių ironiškas ar absurdiškas situacijas pilkos kasdienybės fone (atsiprašau, verčiau iš wikipedijos, pasisakau iš karto, kad netyč’ pastebėję nesmerktumėte).

Jaunystė: 1939 su šeima (žydų-rusų kilmės) emigravo į JAV. Studijavo fotografiją ir kiną (“filmmaking”) Los Andžele, baigė mokslus 1950.

Erwitt’ui įtaką padarė žymūs fotografai Edward Steichen, Robert Capa ir Roy Stryker.

“I dislike landscapes. I only like people, and plastic flowers.”, sakė E.Erwitt.

Erwitt nemėgo peizažų ir, matyt, tai lėmė, kad jis taip baisiai peikė Ansel’į Adamsą dėl jo išlaižytų fotografijų.. Susidariau įspūdį, kad Adamso jis tiesiog nekentė.:) Yra citata, kur jis kalba apie nuotraukos kokybę: “Quality doesn’t mean deep blacks and whatever tonal range. That’s not quality, that’s a kind of quality. The pictures of Robert Frank might strike someone as being sloppy–the tone range isn’t right and things like that–but they’re far superior to the pictures of Ansel Adams with regard to quality, because the quality of Ansel Adams, if I may say so, is essentially the quality of a postcard. But the quality of Robert Frank is a quality that has something to do with what he’s doing, what his mind is. It’s not balancing out the sky to the sand and so forth. It’s got to do with intention.”

Nežinau, kas tas Robert Frank, reiks pasidomėti. O Adams’o fotografijos man patinka – būtent tuo tobulu atvirukiškumu.

Dar nesusiturėsiu ir įdėsiu vieną Erwitt’o citatą, nes nenoriu jos pamest. Labai smagi ji man pasirodė, tik, norint suprast, reikia būti mačius kokią nors TLR kamerą (Rolleiflex, Mamiya, Lubitel..). Aš mačius esu ir net rankose laikius, tik mygtuko kol kas dar nespaudžiau.:) Tai štai ką sakė Erwitt’as apie savo pirmąją kamerą:

“My first serious camera was a Rolleiflex. I used it for quite some time, until I got tired of the square format which is not really terribly suitable to the kind of pictures that I was interested in. Also it’s a camera that you don’t use up to the eye but to the stomach, and I always think it’s better to look at what you’re photographing through your eyes rather than through your stomach.”

:)

vandeniniai / aqua-reliniai
2011/05/20

iliustracija Metos Wraber. siaubingai noriu piešti, beveik kasdien pagalvoju, bet paskui diena taip ir baigiasi be anei jokio skečiuko..:> ką jau kalbėt apie akvarelę. o ši slovėnė akvarelę mėgsta.:) užtai aš mėgsiu ją. :)

galima turint laisvo laiko pažiūrėti jos blog’ą:  http://metamundus.blogspot.com

ten bus visokių spalvotų paišalionių (ei, tai kur tie mano teptukai padėti?..) :

apie kukurūzų kruopas, grožį ir prasmę
2011/05/06

žinau, kad labai norisi kažką parašyti, bet žinau, kad vargu, ar pavyks kas nors įdomaus. (taip, Egle, aš tau dar skolinga laišką, aš žinau, nepamiršau! pusė jo netgi jau parašyta.)

štai, pavyzdžiui, yra tokia istorija, kaip aš sėjau rozmarinus. su labai dideliu užsidegimu. tada laukiau laukiau laukiau, sulaukiau kažkokios piktžolės, kuri po poros dienų numirė. tada jau maniau, kad nieko nesulauksiu, bet vis tiek laikiau tą indą pridengtą ir laisčiau. tada išdygo vienas mažas rozmarino daigelis (ot daigios tos maximinės sėklos, ką?), iš to džiaugsmo buvo nuspręsta indą atidengti ir duoti pakvėpuoti grynu oru. kitą dieną ir tas vienas daigelis jau buvo pasimiręs.:> tai va, praėjo bene mėnuo žaidimo su daiginimu, o rozmarinų neturiu. jaučiu, vieną dieną nusipirksiu rozmariną suaugėlį vazonėlyje (tik gal ne iš maximos, pikta man ant jų). nes į mano readerį vis ateina tokie receptai kaip rabarbarų crumble su rozmarinais (o Garrett’o receptais verta pasitikėti, be to, sode jau, manau, yra rabarbarų) arba brie sūrį, keptą su migdolais, medumi ir rozmarinais

kita istorija yra apie cornmeal. wikipedia nepadėjo laiku  išsiaiškinti, kad vis dėlto užsieny tas cornmeal yra smulkesnis nei mūsiškės kukurūzų kruopos iš parduotuvės (smulkaus cornmeal, arba polentos, galima nusipirkti Vilniuje  kažkokiose spec parduotuvėlėse, žinau). žodžiu, yra cornflour (kas yra kukurūzų miltai aiškiai) ir yra visa kita (cornmeal, polenta..), kas pas mus Lietuvoje gal nelabai egzistuoja, tai nelabai ir aišku, kaip tai turi atrodyti.
bet aš pamaniau, kad viskas bus gerai ir iškepiau kukurūzų duonelę su aleppo (apie aleppo – kitoj pastraipoj). tai, žinoma, mūsiškos kruopos kepimo eigoje nesuminkštėjo (o aš tikėjausi..) ir valgant traškėjo tarp dantų. :> bet šiaip patiekalas geras, ypač jei paklausysite jo autorių patarimo valgyti karštą su sviestu ir medum. tada aleppo aštrumas ir kukurūzų atskonis labai maloniai kontrastuoja su tirpstančio sviesto skoniu ir medaus saldumu.. niam! dar, jie sako, galima užtepus tą medų ir sviestą, įkišti minutėlei į orkaitę ir pakaitinti. nes šaltas tai jis man ne toks skanus – tiesiog nelabai aišku, kur ir su kuo naudoti, nes tai tarsi nėra saldumynas, bet ir ne duona. nu, žodžiu, labai įdomu. kepsiu dar kartą, tuo labiau, kad pipirų yra dar, tik lietuviškas kruopeles reikės sumalti kavamale.:)

dabar nukrypimas apie prieskonius: aleppo (angliškai) turkiškai vadinasi pul biber. jeigu žinote pavadinimą pul biber, tai jums jau aišku, kas čia yra. :) pas mus spintelėje daug jo guli, mama iš įv.kelionių parsivežė. aš irgi nugriebiau, kai buvau Turkijoje aną mėnesį, tai labai knietėjo iškart ir panaudoti, o kaip tik ir tą receptą kukurūzinį pamačiau… kaip pul biber pavadinimą išverst į lietuvių kalbą, neįsivaizduoju. galbūt angliškas terminas “flake pepper” daug ką paaiškintų. žodžiu, toks labai gražios raudonos spalvos smulkių dribsniukų pavidalo prieskonis, gaminamas iš raudonųjų aitriųjų pipirų, būna įvairaus aštrumo, tačiau turi ir tam tikro saldumo bei sūrumo (džiovinimo procese naudojama druska), dvelkia šiek tiek gal vaisiais, gal razinom..

šiandien per kažkurį blogą aptikau kulinarą Nigel Slater (nesakau “šefą”, nes net jo paties puslapy rašo, gal ir su apsimestiniu kuklumu, kad “Nigel is not a chef and has no restaurant or commercial connections. His food is understated, handcrafted home cooking that is easy to accomplish and without a trace of what he affectionately calls ‘celebrity cheffery’.”). pirmas receptas, ant kurio nuotraukos paspaudžiau (nematydama pavadinimo), buvo A Little Lemon Polenta Cake. skamba nuostabiai, tiek pavadinimas, tiek pats receptas. iškepamas kukurūzinis biskvitas (ir kodėl man “polenta” skamba gražiau nei “kukurūzai”?), pertepamas citrininiu kremu ir plakta grietinėle. tą citrininį kremą žiemą dariau dovanų – labai smagus reikalas. visiškai tokio pat galima nusipirkti Marcs&Spencer, bet kam pirkti, jei galima jį pasigaminti tik iš poros trynių ir kelių citrinų…
tai vieną dieną man reiks užmaišyt to citrininio kremo ir išbandyt šitą visą į tortą panašų gerumą. (realiai tai čia ir yra tortas… ir, manau, tikrai įdomesnis už citrininį tartą)

tai tiek apie maistą.
šiaip ne kaži kas – pyragų pastaruoju metu nebekepu. matyt užtenka ir to, ko darbe prisiuostau.:>

dar.. kas čia dar. laukiu, kada atšils oras ir galima bus išlįsti laukan.. nes, kaip parodė pasiknisimas spintoje, “neturiu ką apsirengt” iš tiesų reiškia “neturiu ką apsirengt kai šalta”! ot gerai..:) tegul tik atšyla, tuoj išsitrauksiu visas tas sukneles ir žiemą pirktus vasarinius sijonus…

ir apskritai kažkaip grožio norisi. visur aplink ir viduj. tik ne per daugiausia jo gaunasi – per mažai laiko miegui (o tada veidrodis negražius dalykus rodo), per mažai valios sveikai mitybai (galioja ta pati pastaba), per mažai laiko po parduotuves vaikščiot, bet o ir apsirengt kažkur kažkaip gražiai lyg ir nebuvo progų, be to, suveikė tas bjaurybė “neturiu ką..”, mat dar buvo šalta, pvz per Kaunas Jazz.
norėtųsi grožio ir savo kambary (reikia stalo, bet kad net iki elementaraus BaldųRojaus nerandu laiko nukeliaut..), ir knygas apie architektūrą kokias gražias pavartyt.. tiesa, šiandien varčiau parduotuvėje žurnalą Namas ir aš, jau net pirkt norėjau, nes keletas visai įdomių interjerų pasirodė, bet kad brangus, bjaurybė, siaubingai. dar prieš du metus kainavo perpus mažiau. už tą pačią kainą po kokios valandos nusipirkau auskarus ir net sutaupiau litą (žurnalas – 11Lt, auskarai – 10Lt).
pastaruoju metu mažai sėdėjau prie komp, tai ir gražių blog’ų mažai žiūrinėjau.:)
visai krizė užpuolė, grožio mažai, gyvenimo vizija praktiškai nulinė, nes atsiremia į realų gyvenimą ir tada jau darosi labai sunku sau pasakyti, kaip čia aš norėčiau gyventi.:) aš manau, kad kai pasidarysiu tikrą, čiupinėjamą, knygelės pavidalo portfolio, išsiųsiu prašymą dėl stojimo į magistrą (ar ką ten reik siųst..) ir vėl įsijungsiu į archfondo veikleles, ta gyvenimo vizija po truputį ims dėliotis.

bet kaip man reiktų pakalbėti su kiekviena iš jūsų.. (prisitaikykit sau tą “jūs”, juk tikrai visų pasiilgau, seniai ir net nelabai seniai matytų)
įdomu, kaip ten jums su gyvenimo prasme sekasi…

gero vakaro ir gero savaitgalio. dėkui, kad išklausėt.;)

p.s. nebegaliu žiūrėt, kiek gražių merginų gatvėse – visos staiga nusimetė paltus ir išsipuošė. niekaip nesuprantu, kaip vyrai tai ištveria?

– – – – – –
2011/05/05

man reikia žmonių, žinokit.  na, jūsų. bet kadangi šį pavasarį dar neturėjau laiko nusipirkti batų, pavyzdžiui (o batai labai svarbu, nes, na, suprantat, pavasaris jau, nebe žiema), tai ir žmonėms laiko nelabai buvo.:>

aš pasitaisysiu ir pakviesiu jus pusryčių (nes popiečiais būna darbas). arba jūs mane pakvieskit, nes gi matot kaip čia man sekasi su tais pakvietimais..

do it!