Archive for the ‘dnr’ Category

šventės
2011/12/29

Mielas dienorašti,
šiemet taip ir nepasveikinau draugų Kalėdų proga (išskyrus šeimos narius, žinoma). Ketinimai buvo geri, bet laikas šmaukšt ir prabėgo.. Kitąmet pasitaisysiu. O dabar..na, gi sveikinu jus visus praėjusių švenčių proga..;)

(nuotrauka iš interneto)

Šiandien pakeliui iš universiteto užsukau atiduot į biblioteką knygos. Paskui kuo ramiausiu veidu bandžiau atsiimti iš rūbinės savo daiktus pateikdama ne rūbinės numerėlį (apvalų, paauksuotą), o bibliotekos kortelę (žalią, stačiakampę). Tikrai ne taip sunku supainioti! ;) Štai ką daro su žmogumi artėjančios peržiūros (nepamirškime, kad tarpe dar bus naujieji metai, kuriuos reiks atšvęsti toli nuo kompo ir darbų..o grįžus iškart vėl prie to kompo pult), nors būna ir prastesnių priešperžiūrinių stadijų.
(Bet – ar tikrai yra kas blogiau už Kalėdas, sugadintas mintimis apie kažkokius nelemtus urbanstinius tyrimus, ar kur kokią evakuacinę laiptinę padėt, vietoj to, kad sėdėt fotelyje, kvėpuot šalia stovinčios eglės kvapu ir valgyt aguonų pieną su kūčiukais?) (žinau, kad padariau gramatinę klaidą ir pakartojau ją tris kartus iš eilės, bet tebūnie ji.)

Važiuojant troleibusu galvoje rašosi eilėraščiai (visai neblogi!), kuriems nėra lemta būti užrašytiems. Heliopolyje radau gražaus organstiklio atraižėlių – viena pusė reljefinė, šešiakampių akelių rašto.

Dar viena bloga naujiena – šiemet neliko laiko iškepti naujametį tortą..:/ Dabar reiks laukt kažkokios tolimos progos tam malonumui.

 

Advertisements

poezija
2011/12/06

knygynas, kuris man siunčia naujienlaiškius, atsiuntė kvietimą į poezijos knygos pristatymą:

nepamenu, kada (ar išvis kada) buvau knygos pristatyme (na, jei neskaitysim knygų mugės), ypač su skaitovais ir akomponimentu.
manau, gali būti gražu.

aš pati turbūt neturėsiu laiko nueit, bet gal jūs turėsit.
Algio Skačkausko poezijos galite paskaityti čia: 7MD.  (nesu tikra, ar man patinka, o bet tačiau skaitomos gyvai tos eilės skambės visai kitaip)

– –

Kas man patiko/įtiko pastaruoju metu (nors pastaruoju metu beveik neskaitau poezijos – ir poetinė kolekcija lentynoje jau seniai kuo bepasipildė..), tai Egidijus Darulis. Visai netikėtai paskaičiau, nors norėjau sužinoti, kaip jis ten tais dambreliais groja (nežinojau, nei kad dailininkas, nei kad poetas). Žr. šiaurės atėnuose.

..na, taip. Vis tie žaidimėliai žodžiais/garsais/skiemenim. Ale viena kita strofa užkabino – štai ir po poros dienų atsimenu. O poezijos kokybė toks neaiškus dalykas, kad jos ir apibrėžti nelabai įmanoma. Jei operuotume banalumo kriterijumi, tai Darulis nuo banalybių, man regis, tolitoli (arčiau…ko? postmodernizmo?). Jo poezija tokia lyg dambreliu sugrota – nesuprasi, rimtai, ar tik taip sau skiemenų pabarstyta. :)

Sakau, eisiu gal semestrui pasibaigus po knygynų lentynas pasidairyti – reikia jau man atrasti kokios naujos geros poezijos.

– – – – – – – – – –
2011/06/17

Po lietaus ir griaustinių dangui kiek prašvitus klausau vienos iš MonteCarloRadio radijo stočių online (jei konkrečiau, New Classics, visokie švelnūs koveriai, kai kurie maloniau klausosi ir už originalus), šio penktadienio-laisvadienio pavakariams – “naminis” pirktinis meduolis, aplaistytas šviežiu medumi, kurio mama parnešė iš turgaus (meduolis tada jau panašesnis į kažką “tikro”), su braškėmis, kurias ką tik (vos vos prieš lietų) parsivežiau iš sodo. Ir – nuotraukoje nesimato – šviežių mėtų arbata, užplikyta mėgstamiausiame juodai baltame puodelyje.  Nu tiesiog tobulai tobuli kartais būna vasaros vakarai… (Jau vien dėl to, kad vasaros.)

apie kukurūzų kruopas, grožį ir prasmę
2011/05/06

žinau, kad labai norisi kažką parašyti, bet žinau, kad vargu, ar pavyks kas nors įdomaus. (taip, Egle, aš tau dar skolinga laišką, aš žinau, nepamiršau! pusė jo netgi jau parašyta.)

štai, pavyzdžiui, yra tokia istorija, kaip aš sėjau rozmarinus. su labai dideliu užsidegimu. tada laukiau laukiau laukiau, sulaukiau kažkokios piktžolės, kuri po poros dienų numirė. tada jau maniau, kad nieko nesulauksiu, bet vis tiek laikiau tą indą pridengtą ir laisčiau. tada išdygo vienas mažas rozmarino daigelis (ot daigios tos maximinės sėklos, ką?), iš to džiaugsmo buvo nuspręsta indą atidengti ir duoti pakvėpuoti grynu oru. kitą dieną ir tas vienas daigelis jau buvo pasimiręs.:> tai va, praėjo bene mėnuo žaidimo su daiginimu, o rozmarinų neturiu. jaučiu, vieną dieną nusipirksiu rozmariną suaugėlį vazonėlyje (tik gal ne iš maximos, pikta man ant jų). nes į mano readerį vis ateina tokie receptai kaip rabarbarų crumble su rozmarinais (o Garrett’o receptais verta pasitikėti, be to, sode jau, manau, yra rabarbarų) arba brie sūrį, keptą su migdolais, medumi ir rozmarinais

kita istorija yra apie cornmeal. wikipedia nepadėjo laiku  išsiaiškinti, kad vis dėlto užsieny tas cornmeal yra smulkesnis nei mūsiškės kukurūzų kruopos iš parduotuvės (smulkaus cornmeal, arba polentos, galima nusipirkti Vilniuje  kažkokiose spec parduotuvėlėse, žinau). žodžiu, yra cornflour (kas yra kukurūzų miltai aiškiai) ir yra visa kita (cornmeal, polenta..), kas pas mus Lietuvoje gal nelabai egzistuoja, tai nelabai ir aišku, kaip tai turi atrodyti.
bet aš pamaniau, kad viskas bus gerai ir iškepiau kukurūzų duonelę su aleppo (apie aleppo – kitoj pastraipoj). tai, žinoma, mūsiškos kruopos kepimo eigoje nesuminkštėjo (o aš tikėjausi..) ir valgant traškėjo tarp dantų. :> bet šiaip patiekalas geras, ypač jei paklausysite jo autorių patarimo valgyti karštą su sviestu ir medum. tada aleppo aštrumas ir kukurūzų atskonis labai maloniai kontrastuoja su tirpstančio sviesto skoniu ir medaus saldumu.. niam! dar, jie sako, galima užtepus tą medų ir sviestą, įkišti minutėlei į orkaitę ir pakaitinti. nes šaltas tai jis man ne toks skanus – tiesiog nelabai aišku, kur ir su kuo naudoti, nes tai tarsi nėra saldumynas, bet ir ne duona. nu, žodžiu, labai įdomu. kepsiu dar kartą, tuo labiau, kad pipirų yra dar, tik lietuviškas kruopeles reikės sumalti kavamale.:)

dabar nukrypimas apie prieskonius: aleppo (angliškai) turkiškai vadinasi pul biber. jeigu žinote pavadinimą pul biber, tai jums jau aišku, kas čia yra. :) pas mus spintelėje daug jo guli, mama iš įv.kelionių parsivežė. aš irgi nugriebiau, kai buvau Turkijoje aną mėnesį, tai labai knietėjo iškart ir panaudoti, o kaip tik ir tą receptą kukurūzinį pamačiau… kaip pul biber pavadinimą išverst į lietuvių kalbą, neįsivaizduoju. galbūt angliškas terminas “flake pepper” daug ką paaiškintų. žodžiu, toks labai gražios raudonos spalvos smulkių dribsniukų pavidalo prieskonis, gaminamas iš raudonųjų aitriųjų pipirų, būna įvairaus aštrumo, tačiau turi ir tam tikro saldumo bei sūrumo (džiovinimo procese naudojama druska), dvelkia šiek tiek gal vaisiais, gal razinom..

šiandien per kažkurį blogą aptikau kulinarą Nigel Slater (nesakau “šefą”, nes net jo paties puslapy rašo, gal ir su apsimestiniu kuklumu, kad “Nigel is not a chef and has no restaurant or commercial connections. His food is understated, handcrafted home cooking that is easy to accomplish and without a trace of what he affectionately calls ‘celebrity cheffery’.”). pirmas receptas, ant kurio nuotraukos paspaudžiau (nematydama pavadinimo), buvo A Little Lemon Polenta Cake. skamba nuostabiai, tiek pavadinimas, tiek pats receptas. iškepamas kukurūzinis biskvitas (ir kodėl man “polenta” skamba gražiau nei “kukurūzai”?), pertepamas citrininiu kremu ir plakta grietinėle. tą citrininį kremą žiemą dariau dovanų – labai smagus reikalas. visiškai tokio pat galima nusipirkti Marcs&Spencer, bet kam pirkti, jei galima jį pasigaminti tik iš poros trynių ir kelių citrinų…
tai vieną dieną man reiks užmaišyt to citrininio kremo ir išbandyt šitą visą į tortą panašų gerumą. (realiai tai čia ir yra tortas… ir, manau, tikrai įdomesnis už citrininį tartą)

tai tiek apie maistą.
šiaip ne kaži kas – pyragų pastaruoju metu nebekepu. matyt užtenka ir to, ko darbe prisiuostau.:>

dar.. kas čia dar. laukiu, kada atšils oras ir galima bus išlįsti laukan.. nes, kaip parodė pasiknisimas spintoje, “neturiu ką apsirengt” iš tiesų reiškia “neturiu ką apsirengt kai šalta”! ot gerai..:) tegul tik atšyla, tuoj išsitrauksiu visas tas sukneles ir žiemą pirktus vasarinius sijonus…

ir apskritai kažkaip grožio norisi. visur aplink ir viduj. tik ne per daugiausia jo gaunasi – per mažai laiko miegui (o tada veidrodis negražius dalykus rodo), per mažai valios sveikai mitybai (galioja ta pati pastaba), per mažai laiko po parduotuves vaikščiot, bet o ir apsirengt kažkur kažkaip gražiai lyg ir nebuvo progų, be to, suveikė tas bjaurybė “neturiu ką..”, mat dar buvo šalta, pvz per Kaunas Jazz.
norėtųsi grožio ir savo kambary (reikia stalo, bet kad net iki elementaraus BaldųRojaus nerandu laiko nukeliaut..), ir knygas apie architektūrą kokias gražias pavartyt.. tiesa, šiandien varčiau parduotuvėje žurnalą Namas ir aš, jau net pirkt norėjau, nes keletas visai įdomių interjerų pasirodė, bet kad brangus, bjaurybė, siaubingai. dar prieš du metus kainavo perpus mažiau. už tą pačią kainą po kokios valandos nusipirkau auskarus ir net sutaupiau litą (žurnalas – 11Lt, auskarai – 10Lt).
pastaruoju metu mažai sėdėjau prie komp, tai ir gražių blog’ų mažai žiūrinėjau.:)
visai krizė užpuolė, grožio mažai, gyvenimo vizija praktiškai nulinė, nes atsiremia į realų gyvenimą ir tada jau darosi labai sunku sau pasakyti, kaip čia aš norėčiau gyventi.:) aš manau, kad kai pasidarysiu tikrą, čiupinėjamą, knygelės pavidalo portfolio, išsiųsiu prašymą dėl stojimo į magistrą (ar ką ten reik siųst..) ir vėl įsijungsiu į archfondo veikleles, ta gyvenimo vizija po truputį ims dėliotis.

bet kaip man reiktų pakalbėti su kiekviena iš jūsų.. (prisitaikykit sau tą “jūs”, juk tikrai visų pasiilgau, seniai ir net nelabai seniai matytų)
įdomu, kaip ten jums su gyvenimo prasme sekasi…

gero vakaro ir gero savaitgalio. dėkui, kad išklausėt.;)

p.s. nebegaliu žiūrėt, kiek gražių merginų gatvėse – visos staiga nusimetė paltus ir išsipuošė. niekaip nesuprantu, kaip vyrai tai ištveria?

– – – – – –
2011/05/05

man reikia žmonių, žinokit.  na, jūsų. bet kadangi šį pavasarį dar neturėjau laiko nusipirkti batų, pavyzdžiui (o batai labai svarbu, nes, na, suprantat, pavasaris jau, nebe žiema), tai ir žmonėms laiko nelabai buvo.:>

aš pasitaisysiu ir pakviesiu jus pusryčių (nes popiečiais būna darbas). arba jūs mane pakvieskit, nes gi matot kaip čia man sekasi su tais pakvietimais..

do it!

mokytis susikoncentruoti
2011/03/08

Radau tokį straipsnelį: How to increase your focus, puslapyje, kuris vadinasi Monk Mind. (Jaučiu, Lolai [draugei, gyvenančiai Londone], jis patiktų.)

Kas juokingiausia, skaityti tekstą užbaigiau gal tik iš kokio trečio karto.:) Apskritai kaskart vis sunkiau darosi užbaigti straipsnį iki galo vienu prisėdimu, ypač jei jis ilgesnis, ypač jei atidaryti dar keli tab’ai, ir dar kokį emailą reikia atrašyt, ar readerį būtinai “reikia” paskaityt… Nesugebėjimas susikoncentruoti kažkaip labai rimtai veržiasi į mano gyvenimą ir reikia kažką su tuo daryti.

Gerai, kad pastaruoju metu internete sėdžiu mažiau.. Bet tai nereiškia, kad, kai prie jo galiausiai prisėdu, nepametu galvos.:>
Įdomu, kaip padaryti, kad vienu metu veiktų max 3 tab’ai? O ne 20, kuriuos “būtinai paskaitysiu vėliau”. O jei mozilla, laimei ar nelaimei, užlūžta, neilgai trukus tų tab’ų vėl prisidaugina.:)  Ot geri buvo laikai, kai internete nelabai buvo ką skaityti, ir paveiksliukų mažiau gražių buvo. Tais laikais buvo daugiau laiko poezijai…

:>

duona ir meilė
2011/02/16

Man atrodo, esu per mažai dėkinga. Kartais daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus… Labiausiai, man atrodo, pamirštame padėkoti žmonėms, už tai, ką jie dėl mūsų daro. Tas vidinis, esminis dėkingumas Pasauliui irgi svarbus, bet (kartais) dar svarbesnis – garsiai išsakytas “ačiū”. O dar geriau, ne tik žodžiu, bet ir veiksmu.:) Na, arba pyragu ar sausainiu kokiu..;)

Labai gerą pamačiau šiandien įrašą apie duoną ir apie meilę (honey & jam blog’e). Šimtu procentu sutinku:
”Homemade bread just tastes like love, isn’t it?”


Gyvenime šis posakis irgi veikia. :)

(nuotrauka – iš jau minėto įrašo)

sapnas
2011/01/22

Anądien, vėl užklupta kosulio, nuėjau numigti vidury dienos. Ir sapnavau nuostabų sapną: viską mačiau tarsi iš paukščio skrydžio, tarsi nuo žemės (tik sapne įmanomos dvi priešingybės vienu metu), staiga ėmė kilti audros debesys, pro juos vietomis prasišvietė ta baugi šiaudų gelsvumo šviesa ir viskas šuorais šuorais ėjo dangumi. Ėmė krapnoti pirmi lietaus lašai, bet aš žinojau, kad spėsiu pasiekti namus iki įsisiautėjant audrai. Erdvėje aplinkui grojo labai graži muzika (jei būčiau kompozitorė, būčiau pabudus ją užrašius). Nors “graži” visai netinkamas apibūdinimas (gal tiktų žodis “didinga”?). Aš sėdau ant dviračio ir skubiai pasileidau link namų, o tada išvydau per pievą horizonte atšuoliuojančius žirgus (su tais audros debesimis ir ta šviesa fone), sapno pasakotojas kažką apie juos kalbėjo. Buvau jau prie pat namų, kai pažvelgiau po kojomis (po ratais?) – mano kojos (o gal dviratis) buvo virtusios žirgo kanopomis ir judėjo pirmyn, minkštoje žemėje palikdamos negilius įspaudus.

Ką simbolizuoja žirgas/-ai sapnuose, daugmaž numanau..;) Bet nebijau viešai pasakoti šito sapno, nes juk vis tiek kiekvienas iki galo gali sapnus išsianalizuoti tik pats. Ką įžvelgia kiti, tėra tik paviršius.

Tos muzikos, audros ir žirgų niekaip negaliu pamiršti. Manyčiau, muziką visai gerai atitiktų Deep Purple “Stormbringer”. Ir dar pridedam pakrantės sceną iš Karūnos reklamos. Taip, maždaug taip. Labai gražu..

apie gėles
2011/01/18

“Meilės ženklus vyrai ir moterys vertina labai skirtingai. Vyrai reiškiniams vertinti taiko racionalumo kriterijus, moterims ne mažiau svarbi yra emocinė vertė. Jeigu santykinai vertintume pagal 10 balų skalę, galėtume palyginti vertinimo skirtumus. Pavyzdžiui: gėles vyrai vertina 0,5 balo, moterys – 2–3 balais, o įteiktas netikėtai, ne švenčių proga – 4 balais.  Vyras visą dieną dirba, uždirba pinigų, atneša jų namo ir įvertina save 10 balų – dabar galiu ilsėtis su laikraščiu prie televizoriaus. O moteris geriausiu atveju jam skiria tik 6 balus, kadangi iki 10 dar trūksta dėmesio, gėlių, prisipažinimo mylint.
Tyrimai rodo, kad vyrai vertindami dovanas labiau atsižvelgia į jų kainą ir praktines panaudojimo galimybes. Gėlėms negalima suteikti daugiau kaip 0,5 balo. Knyga pagal kainą ir turinį svyruos nuo 1 iki 4 balų. Šaldytuvas – 6 balai, automobilis – 10 balų. Moteris dovanas – ir knygą, ir šaldytuvą, ir automobilį – vertina 4–5 balais.”
(citata iš pop psichologijos straipsnio)

Tik 0,5 balo? Mažokai…
Geri buvo laikai, kai gaudavau gėlių (dažniausiai rožių, kartais gerberų ar frezijų). Bet ir be jų galima gyventi. :)
.
(kažkodėl dabar ėmiau galvoti apie narcizus…kokie jie gražūs. gal reikia pradėt laukt pavasario?)
.
(nuotrauka iš interneto)

nauja metų diena
2011/01/07

Kažkada seniai seniai, o iš tiesų visai neseniai (2007 metų paskutinę dieną) atradom posakį “Nauja Metų Diena” (vietoj “Naujų metų diena”, t.y. sausio 1), ir man dabar kitaip nebesisako, t.y. nebesigalvoja.

Ta Nauja Metų Diena praėjo, kaip ir kalėdos visos.. Bedirbant, beieškant dovanų, valgant silkes. Tiesiog praskriejo. Liko tik švelnus liūdesys, kad šiemet Kalėdas kažkur pražiopsojau..:/

Nebuvau bažnyčioj (o taip gerai buvo pernai nueiti, berods, Kūčių vakarą). Savo kambarį išsivaliau ir pasipuošiau trimis žvakidėmis (nes buvau pavargus kažką daugiau galvot) tik gruodžio 25 vakare (!). Po to truputį ėjau į darbą. Tada važiavom į kaimą švęst Naujos Metų Dienos dviem parom be elektros (dvi paras planavom, tačiau ketinom pasišviest elektra, o ne žvakėm, bet sniegai kitaip viską sudėliojo, gal net smagiau).

Tad
nebuvo kada apgalvoti naujų metų pasižadėjimų plano.

Nebuvo kada parašyti blog’o įrašo apie Kalėdas, kur būčiau panaudojus pluoštą per gruodį į inspiration folderį surankiotų kalėdiškų nuotraukų.

Nebuvo kada rašyti popierinį dienoraštį.

Dar spėjau šiemet truputį pasirgt, pasveikt, ir nuspręst, kad man būtinai reikia kažkokiu būdu suvartot daugiau vitaminų (įtrauksiu šitą į Sąrašą2011). Va, ateis laisvadienis ir važiuosiu pirkt žuvų taukų…

Sakyčiau, mano pasaulis vėl teisingas – kaip ir studijų metu, sunkiai kažką bespėju, miego ne per daugiausiai, savarankiškai prabundu prieš žadintuvą (nes reikiareikia tąirtąpadaryt). Dabar gyvenu beveik be sąžinės graužaties (gal tik truputį), mano dienos užpildytos nuo dugno iki kraštelių.

Tai nieko čia labai į tą blog’ą ir nerašiau pastaruoju metu.
Beje beje,
vakar kilo mintis, kad jau noriu 2010 AutoCAD’o. Va taip tiesiog, net ne prie cad’o besėdint. Tiesiog kažkur pamačiau kažkokią funkciją gerą ir labai naudingą, kuri vadinasi “distance between multiple points“.

šiandien - eglučių nupuošimo diena..

O jūs ar pasižadėjot ką nors naujiems metams?

O gal sudarėte sąrašą “dalykai2010”? Į kurį įeitų, pvz., “metų daina”, “metų festivalis”, “metų atradimas”, “metų iššūkis”, “metų pyragas” ir pan. Aš tai kažkokį tokį .txt failą sumečiau aną savaitę.. Pirmas bandymas daryt kažką panašaus. Labai smagu, bet gerumas gal ne tame, kad smagu, o kad visai netikėtai sau apibendrini praėjusius metus.

Sveikinu visus (kad jau nepasveikinau prieš savaitę..) Trijų karalių dienos proga, būkite šiemet laimingi kaip murkiantys katinai! ;)