fasadas 2013/06/02

Folm Arts, arch. Tsubasa Iwahashi Architects,
Sakai, Osaka, Japan

šaltinis – Archdaily

Zumthor’as Kiolne 2013/04/11

Noriu į Kiolną (Köln), pamatyt štai ką:

.

.

P.Zumthoro suprojektuotas Kolumba muziejus.

(Kai nėr įkvėpimo, kankiniesi parimęs prie autocado, tokie vaizdai apvalo susidraikiusias mintis, įkvepia ir dwg brėžinį “apvalyti”, patiesinti, pašvarinti.. ir jokia archdaily.com kakofonija šitaip nesuveiks. Kažkoks japonas tas Zumthor’as, pagalvojau..)

Dar pagalvojau, jei eičiau į šitą muziejų, turbūt į ekspoziciją tik probėgšmais žiūrėčiau.

Nėr man Zumthoras kažkoks dievukas, stengiuosi neturėt tokio (to vienintelio), bet po tokių vaizdų neišeina reaguot kitaip, tik šitaip – kaip kokiai antrakursei, pirmąkart atsivertusiai archžurnalą su šveicariška architektūra. ;)

knyga į archlentyną 2013/03/27

Mano max 10 archi-knygų (įgytų atsitiktinai ir ne visada apgalvotai) “kolekciją” vargiai galima būtų pavadinti lentyna, bet tiek to, pavadinkim taip su projekcija į ateitį..

Taigi į šią lentyną mielai pasidėčiau (ne, pirmiausia ant staliuko prie lovos!) šią kulinarinę-architektūrinę-filosofinę simbiozę:

Sudarytojai Jamie Horwitz & Paulette Singley.

The books nineteen essays, by a diverse set of architects, philosophers, artists, and theoreticians, and the “Gallery of Recipes” investigate how art and architecture engage issues of identity, ideology, conviviality, memory, and loss that cookery evokes. 

Sunku pasakyti, ar tikrai čia būtų tai, ko tikiuosi, bet pojūčių vaidmuo architektūroje mane labai domina – ir jei kitus pojūčius galime lengvai įsivaizduoti archerdvėje ar netgi neišvengiamai juos patirti (rega, uoslė, lytėjimas, klausa…), tai su skonio pojūčiu sudėtingiau. Pastaruoju metu jau su pora žmonių apie tai išėjo kalba, bet taip ir nenusprendėme, ar skonio pojūtį įmanoma panaudoti [sąmoningam-surežisuotam ar nesąmoningam] architektūriniam patyrimui.

(ištrauka ir paveikslėliai iš www.arcspace.com)

 

Beje, arcspace “knygų lentyną” vartyti kiek pavojinga – panašu, kad užsimanyčiau kas antros ten esančios knygos… Pvz. A Guide to Archigram.

minimalu 2013/03/04

Modernaus meno muziejus (MAM) (Santos, Brazilija; Metro Arquitetos Associados ir Paulo Mendes da Rocha)

..

Vila Widlund (Öland, Švedija, Claesson Koivisto Rune Architects)

(šaltinis – designboom)

erdvė ir šokis 2013/02/21

Tarpdisciplininiai projektai ne visada patraukia (šiuolaikinio meno labai lengva persisotinti, nes jį vartoti gali tik intensyviai mąstydamas; o dar kai nežinai, ar tai tikrai menas, ar tu tik tas kvailys, kuris nemato, kad “karalius nuogas”, ir vis tiek bandai atrasti “prasmę”..). Bet aš jau nuklydau. Labai mėgstu skyrybos ženklą-skliaustus, bet jis mane dažnai matrioškos principu nuveda visai ne ten, kur norėjau savo tekste patekti.

Ok, bandom iš naujo.

Tarpdisciplininiai projektai ne visada sudomina, bet jei jie dalinai liečia architektūrą (kuria nors prasme – pavyzdžiui, erdvės), tuomet didelė tikimybė, kad mane užkabins. Ir šiaip man šiuolaikinis šokis nesvetimas, bet šiuo atveju sudomino menininkė choreografė Rūta Butkus, kai perskaičiau interviu su ja VU žurnalistų puslapyje. Žurnalistė tikrai ištraukė iš teksto patį pagaviausią sakinį straipsnio pavadinimui.

Čia du video iš “dienoraštinio” projekto, kuriame R.Butkus improvizuoja skirtingose miesto erdvėse:

Kitas interviu 15min/įkrauk – apie konkretų šokio spektaklį, o spektaklis – apie laukimą. (Vėl aliuzija į mano blog’o antraštę.) Šiandien galvojau apie laukimą… Apie tai, ko nelaukiu, nes bijau. Ir ko laukiu, bandydama užbėgti įvykiams (laikui?) už akių. Mažai, žmogus, gyveni šia diena, bet retai apie tai susimąstai… Ta proga dar galėčiau rekomenduoti P.Suskindo knygą “Balandis” – persiskaito per du prisėdimus (vakar prieš miegą įpusėjau – beskaitydama pasijutau vos ne kvaile, kad bijau kai kurių dalykų – kaip tas knygos veikėjas, paniškai bijojęs balandžio.. argi ne kvaila?).

Beje, dėl video, tai nesakau, kad čia kažkas labai super (na, ne Pina Bausch), bet apskritai įdomus projektas, bent jau vien kaip idėja (o idėja viena pati jau gali būti meno kūrinys).

(nuotraukos šaltinis)

Torres Blancas (Madridas) interjerai 2013/02/13

Torres Blancas (Madridas) autorius architektas F. J. Sáenz de Oiza (vėliau visą gyvenimą pragyvenęs šiame pastate), inž.  F. Troyano ir C. F. Casado. Projektas – 1961, statyba baigta 1968 (plg. – maždaug tuo metu, t.y. 1971 pastatyti mūsų Koncertų ir sporto rūmai).

Mane sudomino pastato interjerai, bet pasisekė rasti tik keletą jų:

(pirmų trijų nuotraukų šaltinis – ohl.es)

(šaltinis – revisioninterior.blogspot.com)

(šaltinis – solucionista.es)

modernizmas NY 2013/01/19

Kažkaip nutinka architektūriniame pasaulyje tokie neįtikėtini dalykai kaip kad Niujorke nutiko su Meno ir dizaino muziejumi (arch. Edward Durell Stone).

1964-aisiais Ada Louise Huxtable, viena iš pirmųjų architektūros kritik(i)ų, apie šį pastatą pasakė, kad “naujasis muziejus primena kiauraraščiu išpjaustinėtą venecijietišką palazzo, paremtą ant ledinukų (lollipops)”. Pastatas nuo to laiko visuotinai buvo vadinamas “the lollipop building”.  Jį dar vis galima rasti DOCOMOMO puslapyje (pagrindinė struktūra yra išlikusi, tad vilties pastatą atkurti jie turbūt dar turi), saugotinu jį laikė dar kokios šešios organizacijos. Beje, teigiama, kad tai buvo pirmasis vertikalaus tipo pastatas, panaudotas kaip muziejus.

Vieni jį mėgo, kiti ne, bet galiausiai buvo nuspręsta ilgą laiką apleistą pastatą rekonstruoti ir vėl pritaikyti muziejaus reikmėms. To iniciatorė buvo muziejaus direktorė Holly Hotchner. Nors tam prieštaravo didelė grupė žmonių – paveldosaugininkai ir įvairūs visuomenės veikėjai, tarp jų žurnalistas ir rašytojas Tom Wolfe, menininkai Frank Stella, Chuck Close, architektūros istorijos profesorius Barry Bergdoll, New York Times architektūros kritikai Herbert Muschamp ir Nicolai Ouroussoff ir kt. – galiausiai, su jau minėtos kritikės Huxtable ir mero pritarimu, be jokio įsiklausymo į visuomenės nuomonę, rekonstrukcijos ėmėsi Brad Cloepfil su savo firma Allied Works Architecture (kurie man šiaip jau patinka).

Gal viskas ir būtų ne taip jau blogai, jei sakytume, kad tarkim, velniop tą paveldą, mums čia reikia modernaus pastato, be jokių aliuzijų į tą seną griuveną, padarykime rekonstrukciją ir turėkime čia naujos kokybės, modernų objektą. Deja, naujasis pastatas neatrodo kažkaip labai geriau nei senasis (o jei jau norėtumėt visiškai asmeniškos nuomonės – tai senojo pastato neįprasto grožio net nėr ko lyginti su absoliučiai beveidžiu naujadaru). Tačiau (štai čia ir bus tai, ką turėjo sakyti mano pirmasis šio įrašo sakinys), jei dar negana ir to, architektas paskutinę minutę pasidavė muziejaus direktorės norui ir viename iš viršutinių aukštų, restorane, įrengė panoraminius langus, kurie sujungė vertikalias linijas ir suformavo raidę H, kuri žiūrint tam tikru kampu, matant dar vieną vertikalią fasado liniją “sako” HI.

HI? “WTF?” – tuomet klausiu aš. Koks save gerbiantis (gal tokių nėr tiek jau daug?) architektas pasiduos kažkokios nearchitektės-moteriškės spaudimui (kad ir muziejaus direktorė, juk vis vien ne architektė) ir savo kūriniui leis familiariai sakyti HI, bet po to dar skųsis, kad dėl šito “he has never felt more violated in any way”? Žodžiu, niekaip nesuprantu, kaip čia jį taip išprievartavo.

Tarp kitko, jei paspaudėte nuorodą į Allied Works puslapį, pamatysite, kad jame įdėtas variantas dar be HI – kuris dar atrodo pakankamai saikingai ir gerai.

“The new building is handsome, but I do miss the old one—its eccentric adornment, its weird cooling-tower presence. It was so specific. It’s like a great dodo becoming extinct.” – sako vienas kritikas.

Kiti kritikai kalba viens už kitą geriau:

“The new Museum of Arts and Design is artsy and designy, but it is not good architecture, and it makes me miss Stone’s winsome palazzo all the more.” (W.Rybczynski)

“The new façade…uses glass bands, or “cuts,” rather than conventionally patterned fenestration, across a plane of ceramic tiles glazed so as to change color subtly when viewed in different light conditions. For me, I am sorry to say, it’s all scaleless. Where Stone’s original building read as neatly scaled to its setting, Mr. Cloepfil’s redesign reads as a piece of abstract sculpture that, at building scale, seems all wrong.” (F.Morrone, NY Sun)

ir t.t. (jei norit daugiau paveldosauginio-rekonstrukcijos proceso istorijos ir kritiškų nuomonių, skaitykit čia)

edukacija IV 2013/01/18

Du straipsniai, kuriuos verta perskaityti (t.y. – rekomenduoju, ypač Adomaičio):

Vytautas Adomaitis. Prieš nusistovėjusią aukštojo mokslo ortodoksiją

ir

Leo Strauss. Kas yra liberalusis ugdymas? (vertė S. Čelutka).

Taip sutapo, kad abu straipsniai iš bernardinai.lt. Bet šiaip apie edukaciją, ypač apie alternatyviąją, būna įdomių straipsnių anarchistų puslapiuose (tikiuosi, neįsižeis šitas puslapis taip pavadintas), pvz. vienas iš straipsnių apie Illich’ių (jo “Deschooling Society” laisvai pasiekiama internete).

– – –

– – –

– – –

Ir dar – knyga, kurią norėčiau turėti:

∆ 2013/01/09

 

 

Miniatiūrinis projekčiukas – namelis stovyklavimui. Šaltinis  – blackwhiteyellow.blogspot.com . Architektai – švedai Jagnefalt Milton. Daugiau info ir nuotraukų – Dezeen.

Jį pamačius prisiminiau: vakar buvau vgtu centriniuose papietauti kavinėje (kalbu apie laboratorinį korpusą, kuris visame komplekse buvo pastatytas vėliausiai – 1972–1985 m., bet toj pačioj stilistikoj) ir susižavėjusi žiūrėjau į foje suprojektuotus nestandartinius laiptus, besisukančius į antrą aukštą – béton brut ir pilkos skaldos tinko su žėručiu apdaila (nežinau, kaip tą tinką tiksliau pavadinti). Reiktų kada padaryti čia įrašą apie modernistinį vgtu ir vu pastatų saulėtekyje aspektą, turiu truputį fotkių (tik eksterjero, bet buvo detalių, kurios mane nustebino kai atidžiai apėjau ir apžiūrėjau). Bet ar būtų kam nors iš skaitančiųjų įdomu?:)

imbieriniai nameliai realybėje 2013/01/09

Ieškojau čia aną dieną kažkurio SANAA projekto, ir pamačiau, kad Jemene yra miestas Sana’a (gh, ne[be]žinojau, kad sostinė – visokių protmūšių vardan reikėtų pastudijuoti pasaulio atlasą), ir jis atrodo kaip pastatytas iš imbierinių, glajumi išpuoštų namelių.

Aišku, čia jau pasireiškia tam tikra kultūra, kurioje gyvename – būčiau gimus kitoj pasaulio daly, tai gal pamačius pirmąkart imbierinius namelius sakyčiau – o, jie turbūt įkvėpti tradicinės Jemeno pastatų puošybos! ;)

Beje, įvedę į google “yemen traditional architecture” (arba konkrečiau, pvz. “wadi dhar”), pamatysit daug gražių ir egzotiškų dalykų.