[fotografija] Fan Ho – septinto dešimtmečio Hong Kongas

Fotografas Fan Ho nuo 1956-ųjų yra laimėjęs 280 apdovanojimų tarptautinėse parodose ir konkursuose. Būdamas 21-erių ėmė fotografuoti Hong Kongo gatves. Savo nuotraukas dažnai “režisuodavo” arba kantriai ir ilgai laukdavo tinkamo momento.

Mano parinktos nuotraukos nelabai atspindi tai, ką įsivaizduotumėte perskaitę šio įrašo pavadinimą, bet būtent tokios man labiausiai patinka. Siūlau paieškoti ir kitų Fan Ho darbų internete. Vis dėlto, nors yra nemažai nuotraukų, atskleidžiančių būtent Rytų didmiesčio atmosferą (šurmulys, veidai, turgus, žmonės, judėjimas, nešuliai, iškabos, hieroglifai), dauguma jų yra “rytietiškos” būtent minimalizmu, apgalvota kompozicija, išlauktu momentu… Kaip rašė viename iš straipsnių: “Jo darbai nėra žurnalistika, tai – Zen.”

Private, 1960

The Search, 1960

Approaching Shadow, 1954

Inferno, 1962

The Omen, 1964

Radau per lomography.com, originalus straipsnis ir nuotraukos (yra daugiau – rekomenduoju spausti fullscreen mygtuką) – Time LightBox.

 

fasadas

Folm Arts, arch. Tsubasa Iwahashi Architects,
Sakai, Osaka, Japan

šaltinis – Archdaily

– – – – – – – – – –

Skrajūnas akmuo

Šį rūsį mes išplėšime iš žemės
Ir inkilu pakelsime į dangų.
Arba paimsime tą melsvą ūką
Ir pelkės durpžemiu rudu paversim
Ar spanguole.
Jūs prieštaraut nedrįskit!

Ne amžinas akmuo, ne pastovus.
Mačiau aš, kaip akmuo į bokštą kopia,
Drauge su kuosomis ten krauna lizdą
Ir pilkus išperi akmenėlius.
Paskui jie mokosi skraidyti.
Kas tad nuostabaus,
Kad akmenį pamatom skriejantį ore?

Pavasari, žaliasis mirtos medi!
Vos beatskridęs iš šiltų kraštų,
Prie inkilo berže akmuo skrajūnas gieda.

Apie sparnus laimingas gieda jis,
Apie sparnus.

 

Imants Ziedonis (liet. Imantas Zieduonis), 1976, iš to paties pavadinimo knygos.
Vertė A.Maldonis.

P.S. Jei kas nors šią knygelę turite ir ji jums nereikalinga, mielai nupirkčiau!

alyvų kvapo cukrus

gera idėja, o gal ir nelabai (jei tas cukrus kvepės kaip pigūs kvepalai – kas žino?..).

bet alyvos dar vis žydi, tad galima pabandyti…

nuotraukos iš call me cupcake

Victory Boogie Woogie

Radau internete prastokos kokybės, bet įskaitomą Hermano Hertzbergerio knygos “Space and Learning” pdf’ą. Kaip aš šitos knygos anksčiau neatradau! Būtų labai pravertę (nors ir dabar dar yra laiko į literatūros sąrašą įtraukt). Iki šiol jau turėjau ir kiek paskaitinėjau (nors, prisipažinsiu, prabėgomis – o knyga labai vertinga) Hertzbergerio “Lessons for students in architecture”, o “Space and Learning” yra, kaip teigiama įžangoje, tarsi trečioji serijos knyga. Tarp kitko, įžangoje Hertzbergeris cituoja Mariją Montessori – iš karto didelis pliusas nuo manęs – turbūt Montessori yra verčiausia būti pirma pacituota knygoje apie “erdvę ir mokymąsi”.

Knyga prasideda (dar prieš oficialią įžangą) analize Mondrianio paveikslo, iš kurio siūloma pasimokyti architektams.

Čia pateiksiu laisvą/apytikslį šios analizės vertimą:

Spalvų lopai yra judesyje iš tiesų būdami nejudrūs, jie kelia šį įspūdį nes yra išdėstyti lyg atsitiktinai, lyg neturėtų fiksuotos vietos. Visi paveikslo komponentai yra nepastovioje pusiausvyroje, kuri atrodo tokia nestabili, lyg galėtų kiekvieną sekundę sugriūti. Čia nėra hierarchijos pojūčio – nepažeidžiant balanso galima būtų kiekvieną iš dalių pakeisti kita. Vyrauja multicentriškumas – kiekviena dalis galėtų būti įvardinta kaip centras, bet taip pat galėtų būti ir jungianti (šalutinė) dalis. Šie centrai-fonas kinta priklausomai nuo žiūrinčiojo.
Tiesą sakant, darbas nėra baigtas – tai, ką čia matome yra tam tikras etapas, kuris lengvai galėtų būti pratęstas. Nieko apibrėžto, tik akimirka laike.

Piet Mondrian – Victory Boogie Woogie (nebaigtas), 1944. Aliejus ir popierius ant drobės. Įstrįžas, 178,4cm.

pirmadienio muzika

Saulėtam darbadieniui. (gal labiau pagal nuotaiką tiko priešpiet, kai dar taip neplieskė saulė)

Sėdi sau prie kompo ir jautiesi kaip vasariškam paplūdimy.

pavasario

atleiskit man, atleiskit, nesusilaikiau. tvarkiausi desktopą, radau štai ką. stirniukai ir lapės man visuomet labai prie širdies.

bet nerimą ir kartėlį nuplaus tik baigiamojo darbo diplomas (o iki tol reikią tą baigiamąjį padaryti, tad – atgal prie brėžinių…).

rock-ing

Radau lietuvio Pauliaus Vitkausko kėdės “Ku-dir-ka” mažąjį pusbrolį iš Singapūro:

Supamosios taburetės pavadinimas – Itty Bitty (aliuzija į voriukus), dizaino studija Desinere.

Gal kas nematę ku-dir-kos, tai štai ji, raudonasis variantas:

Zumthor’as Kiolne

Noriu į Kiolną (Köln), pamatyt štai ką:

.

.

P.Zumthoro suprojektuotas Kolumba muziejus.

(Kai nėr įkvėpimo, kankiniesi parimęs prie autocado, tokie vaizdai apvalo susidraikiusias mintis, įkvepia ir dwg brėžinį “apvalyti”, patiesinti, pašvarinti.. ir jokia archdaily.com kakofonija šitaip nesuveiks. Kažkoks japonas tas Zumthor’as, pagalvojau..)

Dar pagalvojau, jei eičiau į šitą muziejų, turbūt į ekspoziciją tik probėgšmais žiūrėčiau.

Nėr man Zumthoras kažkoks dievukas, stengiuosi neturėt tokio (to vienintelio), bet po tokių vaizdų neišeina reaguot kitaip, tik šitaip – kaip kokiai antrakursei, pirmąkart atsivertusiai archžurnalą su šveicariška architektūra. ;)

Šiaurės Korėja [fotografija : : knyga]

..visų pirma, kažkaip užtikau nuotraukų seriją (fotografas Eric Lafforgue), darytų Šiaurės Korėjoje 2008-2012 m.

Fotografas nuo šių metų Š.Korėjoje yra “nepageidaujamas” (“banned”, kaip sako jis pats). Na, žiūrint kai kurias fotografijas, neįtikėtina, kad tai įvyko tik šiemet…
Nuotraukų labai daug, beveik prie kiekvienos yra aprašymas, kurį įdomu paskaityti, tad norėdama pailsėti nuo darbų, bet negalėdama atsispirti internetui, vietoj facebook įsijungiu šį Š.Korėjos rinkinį, išsisaugau ties kur sustojau ir kitąkart tęsiu toliau.. Nepaprastai įdomu!

Beje, ši nuotrauka yra viena iš autoriaus mėgstamiausių (kalbant apie tas, kurios sudėtos į flickr) – čia mini interviu su juo.

Viename iš komentarų radau paminėtą knygą: Barbara Demick “Nothing to Envy. Ordinary Lives in North Korea”. Paskaičiau apie autorę, taip pat duotą ištrauką, ir manau, kad progai pasitaikius būtų įdomu šią knygą perskaityti. Nors ištrauka veikiausiai sąmoningai parinkta jausminga – tarsi paaugliškos meilės pradžia, tarsi moters biografija, – tačiau į šią istoriją natūraliai įsipina režimui paklūstanti aplinka, taisyklės, žmonės, buitis, o tai ir suteikia tą skaitymo malonumą. (Nors aš niekad nebuvau linkusi į istorinius romanus…) Knygoje rašoma ne tik apie šiuos du paauglius, persipina (o gal eina lygiagrečiai) kelios istorijos apie įvairius žmones, nuo idealistės gydytojos iki benamio berniuko.